Ieškoti
  • vilniusjews

O.Finkelšteinas: "Valstybė yra pagrindinė asmens ir privačių teisių sergėtoja"

“Piliečiai! Imkitės už ginklų, aukokite pinigų, daiktų, visa, kas tik gali palengvinti kariuomenei, kas gali sustiprinti kraštą kovoje su priešais”.

Tai advokato, žydų visuomenininko, Lietuvos Steigiamojo Seimo nario Ozerio Finkelšteino atsišaukimas (rašytas jidiš ir lietuvių kalbomis) į Lietuvos žydų visuomenę, 1920 m. spalio 9 d. lenkų Želigovskio divizijai užgrobus Vilnių.

Ozeris Finkelšteinas (Ozer Finkelstein) gimė 1863 m. rugsėjo 23 d. Kaune. Jis kilęs iš žymios rabinų šeimos, gavo tradicinį žydišką išsilavinimą Orienburge, kur jo tėvas buvo vietinės bendruomenės rabinas. Būdamas 16 metų Ozeris su tėvais grįžo į Kauną ir 1884 m. baigė Kauno gimnaziją. Mokytis išvažiavo į Rusiją ir baigė Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Po studijų grįžo į Kauną ir vertėsi advokatūros praktika (buvo prisiekusiojo advokato padėjėjas).

O. Finkešteinas nuo jaunumės buvo visuomeniškai aktyvus žmogus. Dar būdamas studentu dalyvavo revoliucinių grupelių veikloje, paskui, jau baigęs mokslus, imdavosi bylų, susijusių su nelegalia politine veikla. Vienu metu buvo susijęs su BUND’u (Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga). Už nelegalios literatūros platinimą sulaikytas carinės Rusijos policijos ir teismo sprendimu 1905 m. ištremtas iš Kauno.

Gyvendamas Rusijoje O. Finkešteinas aktyviai dalyvavo visose rinkimų į Valstybės dūmas kampanijose, pasisakė už žydų, lenkų ir lietuvių politinį bendradarbiavimą. Po 1917 m. revoliucijos Rusijoje O.Finkelšteinas buvo išrinktas į Peterburge susibūrusį Laikinąjį komitetą Lietuvai valdyti, sudarytą iš 12 partijų atstovų. Komitete dar tiek pat vietų buvo rezervuota lenkams, žydams, rusams ir gudams, kad visos Lietuvos tautos naudotųsi lygiomis teisėmis. Komitetui pavesta perimti evakuotas Lietuvos administracines ir kitas įstaigas, vokiečių okupuotų teritorijų reorganizavimą ir valdymą, rengtis pabėgėlių grąžinimui į Tėvynę, parengti Lietuvos Steigiamojo seimo sušaukimą.

O. Finkelšteinas į Lietuvą grįžo tik 1918 m. Iš pradžių apsistojo Vilniuje ir iškart įsitraukė į Žydų demokratų partijos veiklą. Po metų persikėlė į Kauną, ėmėsi vadovauti vadinamajai folkistų, Žydų liaudininkų partijai. Greta visuomeninės veiklos O.Finkešteinas aktyviai užsiėmė ir profesine. Kaune pradėjo verstis advokato praktika, tapo advokatų tarybos vicepirmininku. Spausdino straipsnius teisės, politikos, socialiniais klausimais rusiškuose ir lietuviškuose („Lietuvos žinios”, „Teisė”) leidiniuose.

Į Steigiamąjį Seimą O.Finkelšteinas buvo išrinktas III (Raseinių) rinkimų apygardoje pagal "suvienytą žydų liaudies sąrašą”. Steigiamajame Seime priklausė žydų frakcijai, tapo jos seniūnu.

Nepriklausomoje Lietuvoje gyveno apie 200 tūkst. žydų, jie sudarė tarp 7 ir 8 procentų Lietuvos gyventojų. 1919–1927 metais žydai turėjo Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintą autonomiją, buvo žydų reikalų ministras. Tiesa, po 1926 metų valdžios perversmo, Lietuvos politinėje veikloje žydų vaidmuo sumažėjo, bet žydų bendruomenės įnašas į Lietuvos gyvenimą tęsėsi ligi pat 1940 metų okupacijos.

O. Finkelšteinas visuomet aktyviai demonstravo savo visuomeninę poziciją - ir tuomet, kai generolas M. Želigovskis užgrobė Vilniaus kraštą, ir kitais klausimais, kai reikėjo ginti pilietines ir asmens teises. Pavyzdžiui, O.Finkešteinas kėlė klausimą dėl piktnaudžiavimo valdžia suiminėjant ir sodinant į kalėjimus asmenis, įtariamus karo nusikaltimais. Jis taip pat suformulavo paklausimą Vyriausybės vadovui E.Galvanauskui ir krašto apsaugos ministrui dėl privataus pašto nelegalaus tikrinimo ir peržiūrėjimo. O.Finkešteino tvirtinimu tokia veikla šiurkščiai pažeidžia Konstitucijos piliečiams garantuojamą korespondencijos neliečiamybę. Turint galvoje to meto Lietuvos politinę bei tarptautinę situaciją, vien panašių klausimų kėlimas galėjo pasirodyti ir neadekvatus, ir susilaukti tam tikeų pasekmių. Tačiau O. Finkešteinas nuosekliai gynė poziciją, kurią dabar vadintume „žmogaus teisėmis”.

O. Finkelšteinas dalyvavo dar dviejų Seimų darbe. Jis buvo 1923 m. birželio 5 d. – 1926 m. birželio 2 d. Antrojo Seimo, 1926 m. birželio 2 d. – 1927 m. balandžio 12 d. Trečiojo Seimo atstovas. Pradedant III Seimo kadenciją O.Finkelšteinas kaip vyriausias Seimo narys pasakė sveikinimo kalbą, kurioje darsyk akcentavo pilietinių ir asmens teisių svarbą.

Kaip autoritetingas žydų bendruomenės narys O.Finkešteinas neretai būdavo įtraukiamas į žydų draugijų organizacinius komitetus. Pavyzdžiui, jis buvo 1920 m. įregistruotos amatui ir žemės ūkiui tarp žydų propaguoti draugijos ORT vienas steigėjų ir valdybos narys. 1926 m. dalyvavo steigiant Kauno žydų aukštesniąją komercijos mokyklą, kuri 1939 m. buvo pavadinta Šolom Aleichemo gimnazija. Įdomu, kad po pusės amžiaus, 1989 m. Vilniuje buvo įkurta žydų mokykla, vėliau gavusi Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos pavadinimą.

O. Finkelšteinas paskutiniais gyvenimo metais atsidėjo visuomeninei veiklai bei publicistiniam darbui. Buvo laikraščio “Nais” ir 1929 m. pradėjusio eiti Žydų liaudies sąjungos dienraščios “Folksblat” steigėjas ir bendradarbis. 1931 m. parengė ir išleido rinktines žydų apysakas jidiš kalba. 1938 m., jau po mirties, išleistas jo publikuotų straipsnių ir kalbų rinkinys.

Mirė O.Finkelšteinas 1932 m. rugsėjo 28 d. Kaune, o 1984 m. jo palaikai buvo perlaidoti Vilniaus žydų kapinėse.

Peržiūrų: 30Komentarų: 0