top of page
Ieškoti
  • Writer's picturevilniusjews

Markas Petuchauskas. Ką gali teatras



Sofija ir Markas Petuchauskai

Leidžiamės Taurakalnio laiptais žemyn.Greta manęs pasisiūbuodamas kone iškilmingai žengia Wyspianskio „Vestuvių“ Poetas. Gražuolis, aristokratiško profilio, taisyklingų veido bruožų, neapsakomos elegancijos. Sustoja ne tik moterys, bet ir vyrai. Visi amo netekę. Hanuszkiewiczius dar „neišėjęs“ iš Poeto vaidmens, jaučia aplinkinių dėmesį ir mėgaujasi. Nors rimtai kalbasi su manim apie teatro Powszechny meno pricipus. Kai mes susėsime populiarioje „Neringos“ kavinėje ir kramsnosime anuomet garsėjusius kavinės „Kijevo kotletus“ (sic), Adomas paaiškins: „spektakliu ant laiptų“ jis norėjęs išsakyti, ko siekia jo teatras. Tačiau, kad iš tikro suvokčiau jo mintis reikėjo, žinoma, pamatyti visus režisieriaus spektaklius. Čia jis vaidino pagrindinius vaidmenis. Tai aktorius, kaskart atskleidžiantis vaidyba savo režisūrinį sumanymą. Didis aktorius ir didis režisierius. Kiekvienas vaidmuo, kiekvienas režisūrinis sprendimas Powszechny laikotarpiu (1956-1968) – tai ryškiausias meno reiškinys Lenkijos teatre.

Vėliau Hanuszkiewiczius atvyko į Vilnių su Teatr Narodowy, 1968 m. tapęs ne vien etatiniu, bet ir tikruoju, dvasiniu Lenkijos Nacionalinio teatro vadovu.

Pirmajame jau susitikime su vilniečiais – Stanislawo Wyspianskio „Vestuvėse“ teatras iš šiandienos aukštumų transformuoja didžio rašytojo idėją apie poetinį teatrą, artimas jam folklorines tradicijas, ypač liaudies lėlių teatro – garsiosios „Šopkos“ bruožus.

Liaudiško aikščių teatro nuostabus spalvingumas galingu srautu įsiveržia į sceną, nešte išnešdamas linksmame šokyje besisukančius vestuvininkus. Subtiliai pajutęs Wyspianskio meilę ir skausmą dėl tėvynės, Hanuszkiewiczius sprendžia liaudies ir inteligentijos, socialinio susiskaldymo problemą, iškeldamas į pirmąjį planą aitrią Wyspianskio satyrą, nuspalvintą ryškiomis, „lėliškomis“ liaudies teatro spalvomis. Kiekvienas aktorius jaučia tų spalvų turtingumą, ritmų kaskadą, kurią gimdo neišsenkama režisieriaus fantazija. Kiekvienas personažas – lėlė, tarsi užsukta prieš spektaklį stipria režisieriaus spyruokle, suteikia pašėlusį gyvenimo ritmą pirmajai spektaklio daliai. Antrojoje dalyje spyruoklė atsileidžia. Dirbtinas vestuvininkų gyvenimo aktyvumas išsenka labai greitai ir pasirodo esąs toks pat netikras, trumpalaikis, kaip ir iliuzorinė jaunojo pono ir jo sužadėtinės, paprastos valstietės meilė. Atrodo, girdi, kaip spyruoklė, lėtai atsitiesdama braška, tarsi žiovaujančių svečių žandikauliai. Vestuvininkai dar kažką kalba, žada dėl kažko kovoti, karingai mosuoja kumščiais, bet „Šopkos“ ratas jau suka juos, snaudžiančius, sustingusius it užsukamos lėlės.

Kas gi vis dėlto yra teatras? Statant Stefano Žeromskio veikalą „Pavasarėjant“ Hanuszkiewicziui nereikia nei masinių scenų, nei plačios įvykių panoramos. Visa tai vienu akimirksniu perteikia režisieriaus fantazija: žiūrovams visiškai aišku, kad kartu su senamadiška paauksuota kėde apvirto gyvenimas - didžiuliuose per visą sceną stenduose matomos suplėšytų laikraščių skiautės - tuščiavidurių teorijų ir lozungų šešėliai, likę Žeromskio herojaus Barykos sąmonėje.

Teatras viską gali. Tikrasis, kurio užsispyrusiai ieško ir kuria Hanuszkiewiczius. Režisieriaus neaprėpiamas įkvėpimas susieja visai skirtingus Poeto, Raskolnikovo, Barykos charakterius, netikėtai pažvelgdamas į juos naiviomis vaiko akimis. Intelekto ir vaikiško betarpiškumo derinys – štai kas būdinga Hanuszkiewicziaus menui. Kai nedrąsiai tarstelėjau apie tai Adamui, jis nudžiugo: tai ir yra pagrindinis kūrybos tikslas. Jau vėliau rašytojas Vytautas Sirijos-Gira papasakojo, kad lenkų laikraščiuose skaitęs apie Hanuszkiewicziaus susižavėjimą Vilniaus publika, o labiausiai jam patikęs kritikas Petuchauskas, vienu sakiniu suformulavęs jo kūrybos bruožą: intelekto ir vaikiško betarpiškumo derinys.

Hanuszkiewicziaus teatras iš principo vengia dekoratyvių arklių ir vežimų, miško, kuriuo turėtų keliauti Žeromskio herojai. Nėra scenoje ir puošnių dvaro salių, bibliotekos, kuriose atsidurtų jaunasis Baryka. Jo pasitikti tik į tuščią sceną baletiškai grakščiai, tarsi lengvapėdiškame vodevilyje, išbėga Cesaros draugo Hipolito giminės - motina, kunigas, žavioji Karolina. Žaisdami vaikišku kamuoliuku, visi išsitiesia ant grindų. Ir žiūrovas pasineria į dvaro gyvenimo atmosferą.

„Nusikaltime ir bausmėje“ režisierius atskleidė ne vien sudėtingo psichologinio paveikslo tapytoją Dostojevskį, bet sarkazmu ir ironija žaižaruojantį amžininką. Štai kodėl toks aistringas, kupinas svarstymų ir galingos energijos yra Hanuszkiewicziaus Raskolnikovas. Režisieriaus vaidybos aukštos kartelės yra verti aktoriai Zofia Kucowna (Sonia) ir Jerzy Peratski (Porfirij Petrovič), naujai privertę pažvelgti į rašytojo kūrybą.

Hanuszkiewicziaus galingas „pirmojo“ aktoriaus talentas, skirtingai nuo kitų garsių aktorių, bijančių konkurencijos, šita liga „nesirgo“. Adamas telkė teatre tokius aktorius. Kaip brangią relikviją saugau didžiojo lenkų aktoriaus, mano numylėtinio Danielio Olbrychskio dedikuotą bukletą apie Teatr Narodowy gastroles Maskvoje. Visas sąsiuvinukas rusų kalba, kaip buvo reikalaujama prosovietinėje Lenkijoje. Hanuszkiewiczius siekė išvengti tokių reikalavimų.

Adamas sako, jog be improvizavimo jis mirtų iš nuobodulio, vaidindamas tą patį kas vakarą. Garsus aktorius Orlenevas kažkada yra prisipažinęs, kad Raskolnikovas sunaikinęs jame gyvenimo džiaugsmą. Kitos epochos, kitos pasaulėjautos menininkas Hanuszkiewiczius sukūrė visiškai kitokį, gyvenimo energijos kupiną Raskolnikovą. Hanuszkiewicziaus spektaklis „Nusikaltimas ir bausmė“ – didelis įvykis ne vien Lenkijos teatre.

Gastrolėms baigiantis Hanuszkiewiczius Lietuvos teatro draugijoje susitiko su teatralais. Buvo daug kalbų, ginčų ir klausimų, kuriais jį berte apibėrė susirinkusieji. Viena dama pakėlė tostą „už lenkų Mejerholdą“. Atsakydamas Adamas papasakojo tokią istoriją. Užsakė ponas meistrui dvylika kėdžių.Vėliau užsakė vieną. Ponas nustebo, kai stalius už vieną paprašė daugiau pinigų, negu už dvylika. Meistras paaiškino: ta viena vienintelė kėdė – meno kūrinys. „Nereikia ir kito Mejerholdo, Hanuszkiewiczius yra Hanuszkiewiczius“, - pajuokavo režisierius.

Vėl susitikome, kai Adamas buvo pakviestas pastatyti Vilniaus scenoje trikalbį spektaklį - „Namų dainos“ pagal didžiojo lenkų kompozitoriaus Moniuszkos kūrinius. Šis susitikimas ypatingas, jis vyko Nepriklausomybės laikais. Tiesa, jis buvo trumpas, režisierius be atokvėpio repetavo. Ir vis dėlto mums pavyko susitikti, pasikalbėti. Apie daug ką – pirmą kartą. Papasakojau Adamui apie mano sukurtą Lietuvos žydų kultūros klubą, tautų dialogo klubą, apie rengiamas Tarptautines meno dienas Vilniaus geto teatrui atminti. Mačiau, kaip jis jaudinosi, klausydamas prisiminimų apie teatrą, kuris subūrė po vienu stogu litvakų meno žvaigždes. Sutzkeverio, Kaczerginskio, Liubos Lewickos ir kitų garsių litvakų pavardės Adamui buvo gerai žinomos. Pasiteiravau, ar yra Varšuvoje teatras, kurį galima būtų pakviesti į meno Dienas. Hanuszkiewiczius patarė susisiekti su Varšuvos žydų teatru, vadovaujamu Szymono Szurmiejaus. Žydų publika, lankydama teatrą, dabar klausosi spektaklių tik lenkų kalba. „Vis dėlto tik“ - ironiškai šyptelėjo Adamas. Prasidėjus Lenkijoje virsmui, išsilaisvinimui iš sovietinių šalių bloko Hanuszkiewiczius patyrė ir nemalonumų. Nors Adamas vengė kalbėti apie save, žinojau, kad jam teko išgirsti ir įvairių politizuotų priekaištų. Aiškiai nepagrįstų.

Įdomu, kad Hanuszkiewiczius vaidino, statė spektaklius neturėdamas jokio oficialaus dokumento, liudijančio, kad jis aktorius ar režisierius. Adamas nebaigė jokių teatrinių mokslų. Tai primena tokius mūsų teatro ir kino grandus, kaip J. Miltinio auklėtiniai Donatas Banionis, Algimantas Masiulis, Bronius Babkauskas. Adamas nuo ankstyvos jaunystės vaidino įvairiuose miestuose ir įvairiausiose scenose, Vaidybos jis mokėsi vaidindamas. Hanuszkiewiczius gimė ir jaunystę praleido Lvove, mieste, kuris iki šių dienų išsaugojo vakarietišką dvasią ir Vilnių menančią senąją architektūrą. Tai, man regis, uždėjo antspaudą menininko „vakarietiškumui“. Net laidojant didįjį teatro meistrą, ant urnos užberta ir saujelė žemių iš jo gimtojo Lvovo kapinių, miesto, kurį ištikimai mylėjo, ilgėjosi visą gyvenimą. Daug širdies įdėjo Adamas ir į mylimą Vilnių. Lietuva aukštai įvertino Hanuszkiewicziaus indėlį į Lietuvos teatrą, jis apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. Greta tokių menininkų, kaip Andrzej Wajda, Kszysztof Zanussi, Tadeusz Konvicki.

Mes susitikdavome ir tradicinėje Prahos teatro kvadrienalėje. Adamas visad su nostalgija prisimindavo siaurąsias Vilniaus senamiesčio gatveles, kurias kartu išvaikščiojome... Prahos tarptautinės konferencijos dalyvius, senus teatro vilkus, kurių, atrodo, niekuo nebenustebinsi, Hanuszkiewiczius vieną kartą vis dėlto privertė suklusti. Su jam būdingu aštrumu išsakė savo pažiūras. Net korektiškas ir ironiškai santūrus Vokietijos atstovas, pirmininkavęs posėdžiui, pakraipė savo smailią, meniškai modeliuotą barzdelę, kai lenkų režisierius sviedė: „Forma teatre ir yra idėja...“ Teatro istorija, polemizavo Hanuszkiewiczius, vis traktuojama kaip Shakespeare, Moliere, kaip dramaturgų istorija. Tai iš principo neteisinga. Teatras – tai visų pirma Gordono Crage, Vsevolodo Mejerholdo, kitų režisūros milžinų istorija. Teatro afišoje, anot Hanuszkiewicziaus, turėtų būti panašiai, kaip koncerto afišoje: viršuje didelėmis raidėmis – dirigentas Herbertas Karojanas, solistas Davidas Oistrachas, o žemiau – Bachas. Teatro afišoje, teigė Adamas, pirmiausia turi būti režisieriaus, aktorių, dailininko pavardės, o žemiau – Shakespeare. „Kai teatre tariami Shakespeare žodžiai, mes visų pirma susiduriame ne su tuo, ką galvojo Shakespeare, o su tuo, ką tardamas Shakespeare žodžius galvoja šiandien šis konkretus aktorius, žmogus su savo mintimis, veidu, balsu...“

Klausydamasis režisieriaus, pagalvojau, kad šios poleminės mintys padeda daug giliau suvokti Wyspianskio, Žeromskio, Dostojevskio, kitų rašytojų veikalų novatoriškus pastatymus. Tie meno principai niekad nenueis užmarštin, nes gyvas visuomet išlieka tiktai sugebantis nuolatos, permanentiškai atsinaujinti scenos menas. Toks, kokį kūrė Adamas Hanuszkiewiczius.



Prof. habil.dr. Markas Petuchauskas

35 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską
bottom of page