Hag Pesach Sameach!

"Izraeliečiai žengė į jūrą sausuma: vandenys sudarė jiems mūrą iš dešinės ir iš kairės." Bible Cartoon: Exodus 14 - Parting of the Red Sea. Martin Young pieš.

Pesachas primena: laisvę mes pelnome ne mūšio lauke, o savo namuose ir mokyklos suole. Mokykime savo vaikus laisvės istorijos, kad jie jos nepamirštų niekada. Kas nepamirš – tas ir nepraras.

Rabinas lordas Jonathanas Sacksas Šiandien, trečiadienį, balandžio 8-ąją, prasideda didžiausia judėjų šventė – Pesachas. Pasirodžius pirmajai žvaigždei danguje, mes, visi pasaulio žydai, susėsime prie Pesacho sederio stalo. Švęsime iki ryto, kelsime keturias vyno taures už savo laisvę, išsivadavimą iš Egipto vergovės. Linkėsime saugumo, sveikatos ir gerovės Lietuvos ir viso pasaulio žydų namams. Šiais metais Pesachą švęsime kitaip. Sinagoga užrakinta, mes uždaryti namuose, susibūrimai uždrausti. Bet mes būtinai švęsime! Dalinsimės džiaugsmu su tais, kurie šalia, ir tais, kurie toli. Palaiminti visi – Pesachą pažinusieji ir tie, kurie jį švęs pirmąjį kartą. Didysis išėjimas į laisvę Pradžios knyga pasakoja, kad maždaug prieš 4000 metų žydų tautos patriarchas Abraomas iš chaldėjų Ūro atkeliavo į Kanaaną skelbti žmonėms tikėjimo vienu Dievu. Abraomo pėdomis sekė jo sūnus Izaokas ir Izaoko sūnus Jokūbas Izraelis. Kai Kanaane prasidėjo badas, Jokūbas Izraelis, sūnaus Juozapo pakviestas, su 11 jo brolių, savo sūnų, ir jų šeimomis atvyko pas jį į Egiptą. Iš pradžių egiptiečiai Jokūbo Izraelio gentį, izraelitus, šlovino, šie klestėjo. Bet ilgainiui šeimininkams pavydas užtemdė akis, ir jie pavertė izraelitus vergais. Užsirūstinęs, kad faraonas, Mozės prašomas, nepaleidžia izraelitų iš vergovės, Dievas pasiuntė egiptiečiams dešimt nelaimių, iš kurių paskutinė buvo pirmagimių mirtis. Mirties angelas aplenkė visus izraelitus, nes jie savo durų staktas paženklino ėriuko krauju. Pamatęs, kad Dievas globoja izraelitus, Egipto faraonas pabūgo ir leido jiems palikti jo šalį. 2448 metais nuo pasaulio sukūrimo, Nisano mėnesio 15 dieną (maždaug 1290 m. pr. m. e.), po 400 vergovės metų, pranašas Mozė išvedė žydų tautą iš Egipto vergovės į dykumą. Egipto faraonas netrukus apsigalvojo ir pasiuntė kariuomenę jų vytis. Tačiau Raudonoji jūra prasiskyrė, žydai pasiekė kitą krantą, ir taip prasidėjo jų kelionė į Pažadėtąją žemę... Šį Didįjį žydų tautos išėjimą į laisvę ir simbolizuoja šventė Pesachas. Hebrajų kalba „pesach“ reiškia „praėjęs pro šalį“, „aplenkęs“. Tai siejama su žydų išsivadavimo iš vergovės aplinkybėmis – kai Mirties angelas aplenkęs izraelitų namus. Pesachas dar vadinamas Hag a-Herut – laisvės švente, Hag a-Macot – neraugintos duonos (macos) švente ir Hag a-Aviv – pavasario švente. Pesachas ir Velykos Tuos, kurie sako, kad Pesachas yra Pascha – žydų Velykos, – iškart pataisysime: nėra tokių dalykų kaip žydų Velykos ar žydų Kalėdos. Sutampa tiesiog laikotarpis, bet prasmė ir kilmė labai skiriasi. Taip, kai kurie istorikai mano, kad Jėzaus paskutinė vakarienė buvusi Pesacho sederis. Bet tai labai tolima sąsaja. Juk per Velykas švenčiamas Kristaus Prisikėlimas, o Pesachas – tai žydų tautos išsivadavimo iš Egipto vergovės, tapsmo laisvais žmonėmis šventė.

Sarajevo Hagada. Wikimedia nuotr.

Aštuonios dienos Pesachas švenčiamas 8 dienas.

Pirmuosius du Pesacho vakarus hebrajų kalba skaitoma Hagada – knyga, kuri atskleidžia slaptąją Toros prasmę. Pesacho Hagada – tai pasakojimas, kaip Dievas žydus išgelbėjo iš Egipto vergovės. Taip pat knygoje aprašyti šventės ritualai ir maldos. Visi šventiniai patiekalai paprasti, jų kuklumas simbolizuoja kartėlį ir vargą. Štai, pavyzdžiui, riešutų, obuolių, vyno ir datulių masė simbolizuoja molį, iš kurio senovės žydai, būdami vergais, degė plytas.

Šeima prie sederio stalo. XIV a., Katalonija. Wikimedia nuotr.

Ant šventinio stalo būtinai dedamos lėkštės su sūriu vandeniu. Sūrus vanduo simbolizuoja senovės žydų moterų ašaras, kurias jos liejo, kai faraonas, išgirdęs pranašystę, jog vienoje žydų šeimoje gims žmogus, išlaisvinsiąs žydus iš Egipto vergovės, įsakė atimti visus jų pirmagimius. Anksčiau Pesacho vakarą kiekviena žydų šeima aukodavo ėriuką: taip buvo pagerbiamas pirmasis toks aukojimas, kai žydai, vykdydami Dievo valią, avinėlio krauju ištepė savo namų durų staktas ir tokiu būdu davė Mirties angelui ženklą aplenkti jų namus, nepasiimti žydų kūdikių. Pirmoji Pesacho diena prasideda šventine vakariene – sederiu, per kurį hebrajų kalba skaitoma Hagada. Ant sederio stalo būtinai statomas indas žydų moterų ašaras simbolizuojančio sūraus vandens. Per sederio vakarą išgeriamos keturios taurės košerinio raudono vyno ar vynuogių sulčių, o penktoji lieka nepaliesta – ji skirta Mesijo šaukliui pranašui Elijui. Progresyviojo judaizmo bendruomenių nariai ant sederio stalo stato stiklinę vandens. Tai simbolizuoja Mozės sesers Miriam šulinį, lydėjusį žydus klajonių po dykumą metu. Antrąją Pesacho dieną draudžiama dirbti ir užsiimti kokia nors veikla. Kitas penkias dienas apribojimai švelnesni, dirbti šiek tiek galima. Paskutinė Pesacho diena – vėl šventinė, išeiginė. Šią dieną kalbama malda už mirusiuosius – Yizkor. Ko negalima daryti per Pesachą Pesacho metu žydams draudžiama valgyti duoną ir grūdinius produktus. Vietoj duonos valgomi neraugintos tešlos paplotėliai – macai. Jie paruošti tik iš miltų ir vandens ir vadinami varguolių duona. Dar praradimų duona ir laisvės duona. Griežčiausiai draudžiama ne tik valgyti raugintą duoną, bet ir laikyti bet kokių raugo turinčių produktų namuose. Visi virtuvės prietaisai (šaldytuvas, viryklė, kriauklė, duonos pjaustymo lentelė ir pan.), turėję sąlyčio su grūdinėmis kultūromis, turi būti išvalyti laikantis griežtų taisyklių. Jei tai neįmanoma – privalu juos uždengti folija ir šventiniu laikotarpiu nenaudoti.

Apsivalymas per Pesacha. Scena iš Auksinės Haggados. Katalonija, 1320 m. Wikimedia nuotr.

Apsivalymas prieš Pesachą – tai priminimas, kad kiekvienas kiekvieną dieną palieka savąjį egiptą. Paliekame viską, kas varžo mūsų dvasią, kas jau atitarnavę. Sederio ritualas Kai sužimba pirma pirmojo vakaro žvaigždė, visa šeima susirenka prie sederio stalo. Sederis – tai tradicinė šeimos vakarienė, kuria pradedamas Pesachas. Vakarienės metu hebrajų kalba skaitoma Pesacho Hagada. Joje aprašytas ir kiekvienas sederio žingsnis – kada koks patiekalas ir kaip ragaujamas, kokia tvarka geriamos 4 vyno taurės. Pesacho šventės ritualą sudaro 15 punktų, iš kurių bene svarbiausias yra penktasis – Magidal, jis skelbia: „Papasakok savo sūnui.“ Patiekalai: 3 macų paplotėliai viduryje stalo, kietai virtas kiaušinis, vištienos kulšelė arba sparnelis, maror (karčiosios žolelės), žalumynai (mirkomi į pasūdytą vandenį), charoset (trinti obuoliai su riešutais ir vynu). Į servetėlę įvyniojamas gabalėlis macos (afikomanas) ir paslepiamas. Sederio pabaigoje jį radęs gaus dovanų. Sederis baigiamas žodžiais: Le Šana Abaa Birušalajim ؎ kitais metais Jeruzalėje.

Pesacho lėkštė. Wikimedia nuotr.

Būtinieji sederio stalo atributai 1. Keara (hebr. „patiekalas“) – didelė graži lėkštė, pagrindinis dalykas ant sederio stalo. Į ją negalima krauti bet ko – čia dedami simboliniai produktai: vištos sparnelis (zroa), virtas kiaušinis (beica), karčiosios žolelės (maror), saldi trintų obuolių masė (charoset), bet kokios daržovės gabalėlis arba žaluma, tarkuoti krienai (chazeret). Šalia kearos visada dedama maca. 2. Macai – 3 neperlaužti paplotėliai. Jie simbolizuoja tris žydų tautos sluoksnius – kojenus, levitus ir paprastus žydus. 3. Vynas – po 4 taures kiekvienam šeimos nariui. Labiausiai tinka raudonasis vynas, nes raudona spalva simbolizuoja kraują; gerdami vyną pagerbiame žydų vaikus, kuriuos nužudė faraonas. Bet jei baltasis kokybiškesnis, tuomet geriau rinktis baltą, o ne raudoną. Kiekviena taurė simbolizuoja keturis Dievo pažadus Išėjimo knygoje: „išvesiu“, „išgelbėsiu“, „išvaduosiu“, „padarysiu“. „Aš išvedžiau jus iš Egipto; aš jus išgelbėjau; aš išvadavau jus iš nelaisvės; padariau jus savo tauta.“ 4. Mėsa (hebr. zroa – „ranka“), būtinai su kaulu. Įprastai zroa – tai vištos sparnelis, kuris simbolizuoja žydams ištiestą Dievo pagalbos ranką. Arba košerinio gyvūno mėsa su kaulu – simbolizuojanti Pesacho avinėlį. 5. Beica – kietai virtas kiaušinis. Simbolizuoja gedulą dėl sugriautos Jeruzalės šventyklos. 6. Maror – karčiosios žolelės. Maror gali būti bet kokia žolė – salota, cikorija ir pan. 7. Charoset – saldi trintų obuolių, maltų riešutų, cinamono ir vyno masė. 8. Karpas (hebr. „salieras“) – salieras, virta morka, bulvė, ridikas arba petražolė. Karpas būtinai mirkomas į sūdytą vandenį. 9. Chazeret („krienas“) – tarkuotas krienas ir salotos. Sederio tvarka, 15 punktų 1. Kadeš – pašventink. Šeimos galva sako tris palaiminimus: laimina vyną, šventę ir naujo pradžią. Geriama pirmoji vyno taurė. 2. Urchac – nuplauk. Sederio dalyviai tyliai nusiplauna rankas ir grįžta prie stalo. 3. Karpas – laiminamos daržovės. Valgomos kearos lėkštėje padėtos daržovės. Prieš valgant būtinai mirkomos į sūdytą vandenį. 4. Jachac – perlaužk, padalink. Macos paplotėlis perlaužiamas į dvi dalis. Didesnioji dalis suvyniojama į servetėlę ir paslepiama. 5. Magid – pasakok. Pesacho pasakojimai. Sederio vedėjas visų dėmesį nukreipia į macus tardamas: „Ši vargana duona, kurią mūsų protėviai valgė išeidami iš Egipto...“ Jauniausias dalyvis užduoda keturis tradicinius klausimus apie Pesacho sederį. Magid pabaigoje geriama antroji vyno taurė. 6. Rachca – apsiplovimas. Vėl apiplaunamos rankos, sakomas palaiminimas. 7–8. Moci-maca (hebr. „išauginantis duoną iš žemės“) – laiminama duona ir macai. Pusiau atsigulus, remiantis iš kairės, suvalgomi du gabaliukai macos. 9. Maror – karčiųjų žolelių valgymas. Žolelės mirkomos į charosetą. Valgoma sėdint tiesiai. 10. Korech – sudėk kartu. Daromas išminčiaus Hillelio sumuštinis: tarp dviejų macos gabalėlių dedamas chazeret. Pasakojama apie išminčių Hillelį – „Kein asah Hillel...“ Valgoma pasirėmus kairiąja ranka. 11. Šulchan orech – padenk stalą. Puotaujama, valgoma ir geriama. Šiuo metu geriamas vynas – tai ne tos keturios taurės, kurias kiekvienas privalo išgerti per sederį. 12. Cafun – paslėptas. Suvalgomas afikomanas, kuris buvo paslėptas sederio pradžioje. Šiuo desertu baigiama šventinė vakarienė. Daugiau nebegalima nieko valgyti ir gerti. Išskyrus dar dvi taures vyno. 13. Barech – palaimink. Geriama trečioji privaloma taurė, kalbama malda. 14. Halelis – dėkok. Geriama ketvirtoji taurė, kalbama padėkos malda. 15. Nirca – pasitenkinimas ir džiaugsmas. Jei sederis pravestas pagal visas taisykles, vadinasi, Dievas patenkintas, viskas bus gerai. Taigi dar sykį pakartokime pagrindines sederio taisykles * Negalime pradėti sederio anksčiau, nei įsižiebs pirmoji žvaigždė. Tačiau būtina iš anksto padengti stalą. * Vaikai – pagrindiniai sederio dalyviai. Toroje kelis kartus pabrėžta, kad pasakojimas apie išsivadavimą iš Egipto vergovės pirmiausia skirtas vaikams. Kad vaikai nepavargtų ir neužmigtų prieš laiką, juos būtina paguldyti dienos miego, o per sederio vakarienę (ir ypač per Hagados skaitymą) leisti valgyti skanumynų. * Pasakojame apie išėjimą iš Egipto. * Valgome macus. Šviežią ir minkštą duoną valgo laisvas žmogus, o macai – sausa duona, kurią valgo vergai. * Valgome maror – karčiąsias žoleles. * Išgeriame keturias taures vyno arba vynuogių sulčių. * Vakarienės pabaigoje ieškome afikomano. * Per visą vakarienę nepamirštame, kad maca valgoma, o vynas geriamas pusiau gulint, pasirėmus iš kairės, nes senovėje taip valgė ir gėrė laisvi žmonės. Karčiosios žolelės, kurios simbolizuoja vergovę, valgomos išsitiesus. * Pesacho sederio pabaigoje dainuojame Chad Gadya – „Vieną mažą ožiuką“: Vienas mažas ožiukas, vienas mažas ožiukas. Kurį tėvas nupirko už du zuzimus. Vienas mažas ožiukas, vienas mažas ožiukas. Ir atėjo katė ir suėdė mažą ožiuką, Kurį tėvas nupirko už du zuzimus. Vienas mažas ožiukas, vienas mažas ožiukas. Ir atėjo šuo ir įkando katei, Kuri suėdė mažą ožiuką, Kurį tėvas nupirko už du zuzimus. Vienas mažas ožiukas, vienas mažas ožiukas. Ir atėjo lazda ir sudavė šuniui, Kuris įkando katei, Kuri suėdė mažą ožiuką, Kurį tėvas nupirko už du zuzimus. Vienas mažas ožiukas, vienas mažas ožiukas. Ir atėjo ugnis ir sudegino lazdą, Kuri sudavė šuniui, Kuris įkando katei, Kuri suėdė mažą ožiuką, Kurį tėvas nupirko už du zuzimus. Vienas mažas ožiukas, vienas mažas ožiukas. Ir atėjo vanduo ir užgesino ugnį, Kuri sudegino lazdą, Kuri sudavė šuniui, Kuris įkando katei, Kuri suėdė mažą ožiuką, Kurį tėvas nupirko už du zuzimus. Vienas mažas ožiukas, vienas mažas ožiukas. Ir atėjo jautis ir išgėrė vandenį, Kuris užgesino ugnį, Kuri sudegino lazdą, Kuri sudavė šuniui, Kuris įkando katei, Kuri suėdė mažą ožiuką, Kurį tėvas nupirko už du zuzimus. Vienas mažas ožiukas, vienas mažas ožiukas. Ir atėjo skerdikas ir papjovė jautį, Kuris išgėrė vandenį, Kuris užgesino ugnį, Kuri sudegino lazdą, Kuri sudavė šuniui, Kuris įkando katei, Kuri suėdė mažą ožiuką, Kurį tėvas nupirko už du zuzimus. Vienas mažas ožiukas, vienas mažas ožiukas. Ir atėjo Mirties angelas ir nugalabijo skerdiką, Kuris papjovė jautį, Kuris išgėrė vandenį, Kuris užgesino ugnį, Kuri sudegino lazdą, Kuri sudavė šuniui, Kuris įkando katei, Kuri suėdė mažą ožiuką, Kurį tėvas nupirko už du zuzimus. Vienas mažas ožiukas, vienas mažas ožiukas. Ir atėjo Dievas ir sunaikino Mirties angelą, Kuris nugalabijo skerdiką, Kuris paskerdė jautį, Kuris išgėrė vandenį, Kuris užgesino ugnį, Kuri sudegino lazdą, Kuri sudavė šuniui, Kuris įkando katei, Kuri suėdė mažą ožiuką, Kurį tėvas nupirko už du zuzimus. (vertimas Živilės Avital Juonytės, „Žydų šventės ir tradicijos“) Kokia šios dainos reikšmė? Alegoriniams judaizmo tekstams dažniausiai nebūdinga vienintelė būtina traktuotė. Ir šiuo atveju jų gali būti daugiau. Štai viena iš jų: ožiukas – tai senovės žydai ir Izraelio teritorija. Tėvas – Dievas, du skatikai – dvi lentelės su dešimčia Dievo įsakymų. Kiti personažai – tai imperijos, kurios paeiliui buvo užvaldžiusios Izraelį: katė – Asirija, šuo – Babilonas, lazda – Persija, ugnis – Graikija, vanduo – Roma, jautis – Arabų Kalifatas, skerdikas – Bizantijos imperija ir kryžiuočiai, mirtis – Osmanų imperija. Tačiau visi Izraelio priešai žūva. Daina reiškia tikėjimą, kad galiausiai Dievas padarys galą ir Mirties angelui – tada mirties nebeliks, tik Dievo viešpatavimas. Le Šana Abaa Birušalajim!

Ieškantiems knygos apie judėjų tradicijas lietuvių kalba rekomenduoju Živilės Avital Juonytės knygą „Žydų šventės ir tradicijos.“ Interviu su knygos autore skaitykite čia.