Ieškoti
  • vilniusjews

Golda Vainberg-Tatz: subtili prisiminimų muzika

Su pianiste Golda Vainberg-Tatz supažindino smuikininkas Borisas Traubas, kurio dėka žymia dalimi ir įvyko koncertas LŽB J.Heifeco salėje. Elegantiška, žvitraus ir tikslaus žvilgsnio moteris nustebino tvirtu rankos paspaudimu. Iškart prisiminė citata iš “New York Times”: „Pianistė, skambinanti nuostabiai tvirtai ir švariai“. Šiek tiek sunerimo pamačiusi vaizdo kamerą, tačiau iškart nusiramino, kai buvo patikinta, kad visas koncertas viešai prieinamas nebus, nebent koks fragmentas pokalbio iliustracijai. Sulygome, kad be specialių mikrofonų ir atitinkamo pasirengimo kokybiško įrašo nepadarysi. Perfekcionistišku žvilgsniu įvertino instrumentą, kiek supratau, “Schimmeliu” liko patenkinta. Po koncerto priėjo ir pati pasiūlė pokalbį iliustruoti Šopeno a-moll'ine mazurka, esą ji pavykusi geriau. Aišku, užsifiksavę garsas labai toli nuo originalo, bet it laisvas piešinys, muzikinis škicas, manyčiau, jis visai tiktų perteikti elegantiško žavesio pripildytą koncerto atmosferą.

Prieš koncertą paprašyta pasidalyti keletu prisiminimų apie savo šeimą, tėvus, vaikystės ir jaunystės metus, pasijuto lengvai sutrikusi. “Nežinau, juk tam reikia ruoštis...”, kelissyk pakartojo. Buvau skaitęs keletą Goldos interviu, tikrai žinojau, kad ji turi ką pasakyti. Neapsirikau, nes po kelių neryžtingų akimirkų, kurios pačios savaime buvo tikras meno kūrinys ir kurių montuojant įrašą, deja, teko atsisakyti, Golda paniro į prisiminimų tėkmę ir atsidūrė savo vaikystės kieme Vilniaus Totorių gatvėje. Gal sutapimas, gal – ne, tačiau ankstesnis mano pašnekovas Ilja Bereznickas vaikystę taip pat praleido Totorių gatvės apylinkėse... Pokalbio perpasakoti nemėginsiu, tik atkreipsiu dėmesį į šviesaus liūdesio intonaciją, kuri žavi ne mažiau, nei meistriškai subtilus Goldos Vainberg-Tatz muzikavimas.

Ginas Dabašinskas



68 peržiūros0 komentarų