Šiandien pradedame švęsti Purimą – šventę, kurią dažnai laikome vaikų diena, kai rengiamasi įvairiaspalviais kostiumais, rengiami karnavalai, džiaugiamasi, geriamas vynas, valgomi skanėstai - tokie, kaip hamantašiai, „Hamano ausys“. Tačiau Purimas turi gilesnę prasmę, nei iš nevaržomų linksmybių galėtų pasirodyti.
Purimo istorija yra papasakota Senojo Testamento Esteros knygoje. Istorijos herojai – Estera, graži žydaitė, paimta į persų karaliaus Ahasvero haremą, tapusi jo numylėtine, karaliene, o taip pat Esteros pusbrolis Mordechajus. Pagrindinis antiherojus – ištroškęs valdžios karaliaus patarėjas Hamanas, nekenčiantis Mordechajaus, nes jis nepripažįsta Hamano viršenybės, nors ir patvirtintos paties karaliaus.
Priešistorė tokia: Mordechajus, atlydėjęs Esterą į rūmus, į karaliaus haremą, sužino apie dviejų eunuchų slaptus planus nužudyti karalių. Jis praneša žinią Esterai, kuri savo ruožtu informuoja karalių. Reikalas ištiriamas, dokumentuojamas ir suokalbininkai pamaunami ant baslių. Tačiau nuopelnus prisiskiria Hamanas (tiesiogiai nepasakyta, bet galima suprasti iš konteksto) ir būtent jį, o ne Mordechajų, karalius paaukština. Dabar visi turi lenktis Hamanui, tačiau Mordechajus, matyt, jausdamas, kad yra apeitas, to nedaro. Gi Hamanas yra įsitikinęs, kad Mordechajus toks užsispyręs, nes slapta jo nekenčia ir laukia progos jį sunaikinti. Jau priešistorėje ryškėja motyvas, kuris vėliau taps esminiu: paslaptis ir jos atskleidimas.
Istorija prasideda atskleidus svarbią paslaptį: Hamanas sužino, kad Mordechajus yra žydas. Tada karaliaus patarėjo galvoje gimsta planas, kurį jis pristato karaliui. Pasak Hamano, karalystėje gyvena žmonės, „išblaškyta, betgi atskira tauta su savo įstatymais, kurie skiriasi nuo visų kitų tautų įstatymų“. Tie žmonės, Mordechajaus tauta, nesilaiko karaliaus įsakų ir slepia savo nelojalumą, todėl juos (žinoma, kartu su nekenčiamu Mordechajumi) reikia sunaikinti. Karalius pritaria planui ir išleidžia įsaką, kuriuo remiantis visi žydai turi būti išžudyti, o jų turtas nusavintas.
Istorija toliau rutuliojasi skleidžiant dar vieną paslaptį. Atsidūrusi karaliaus rūmuose Estera, patarta Mordechajaus nuslėpė, kad ji žydaitė. Tačiau dabar, kai visa tauta atsidūrė mirties akivaizdoje, Mordechajus kreipiasi į Esterą pagalbos – tik ji viena, dar neatsiskleidusi, kaip žydė, gali prieiti prie karaliaus ir pamėginti užtarti neteisingai apkaltintus žydus. Estera supranta, kad ir jai pačiai gresia mirtinas pavojus: kai tik paaiškės, kad ji užtaria žydus, nes pati žydaitė, niekas jos neišgelbės. Suprantama, ji dvejoja. Tuomet Mordechajus liepia jai perduoti mįslingiausius žodžius visoje „Esteros knygoje“: „Nemanyk, kad karaliaus rūmuose būsi saugesnė, negu kiti žydai! Juk jeigu iš tikrųjų tylėsi tokiu metu kaip dabar, žydams pagalba ir išgelbėjimas ateis iš kitos vietos, bet tu ir tavo tėvo šeima pražus. Kas gali žinoti? Galbūt tu pasiekei karališkąjį sostą kaip tik tokiam metui kaip dabar“. Kas tai – spaudimas, slaptas grasinimas? Ir kokia toji „kita vieta“?
Krikščionių egzegetai, beje, būtent čia įžvelgė kalbant apie Viešpatį, nors jo vardas ir nepaminėtas. Bet kaip suprasti: „tu ir tavo šeima pražus“, bet tuo pat metu - „išgelbėjimas ir pagalba žydams ateis“?
Kaip bebūtų, Estera apsisprendžia veikti. Tas veikimas sklidinas simbolikos („Pirmoji puota“, „Antroji puota“ ir pan.), įvairių detalių, tačiau siužetiškai sudėliojus išeitų maždaug taip.
Estera supranta, kad pagrindinis kaltinimas žydams yra užslėptas nelojalumas, nes jie esą kitokie, nei kiti. Vienintelis būdas išsiteisinti yra parodyti, kad kaltintojas Hamanas pats nelojalus ir apgaule tapęs viršiausiu visoje karalystėje. Estera atskleidžia karaliui (tiesa, apie tai tiesiogiai nepasakyta, bet išvada peršasi), kad ne apsišaukėlis Hamanas, o būtent Mordechajus išaiškino eunuchų suokalbį ir apsaugojo karalių nuo mirties. Ir kad būtent Hamanas, apgaule tapęs įtakingiausiu, dabar stengiasi sunaikinti tuos, kurie žino jo iškilimo paslaptį.
Atomazga nesunkiai prognozuojama: Hamanas, jo sūnūs ir šalininkai sunaikinami kaip sąmokslininkai, žydai išgelbėti ir švenčia. Ir švenčia Purim iki šiol. Viskas aišku ir jokios paslapties? Ne visai.
Esteros knyga unikali tuo, kad tai vienintelė knyga žydiškame Senajame testamente, kurioje nė karto neminimas Dievo vardas. Tai keista ir nuo seniausių laikų kėlė klausimų. Dar Talmude buvo diskutuojama, ar Esteros knygą apskritai reikėtų įtraukti į Senojo Testamento kanoną. Žydų išminčiai nebuvo vieninteliai, kuriems tai kėlė nerimą. Graikiškos Senojo Testamento versijos (Septuaginta) Esteros knyga buvo papildyta intarpais, kur kreipiamasi į Dievą kaip pasaulio Kūrėją, visagalį ir visažinį visatos Viešpatį. Tačiau galiausiai „Esteros knyga“ buvo įtraukta į Tanachą ir be Dievo vardo. Bet tai reiškia, kad Dievo šioje istorijoje visai nėra?
Žydų išminčiai įžvelgė ryšį tarp vardo Estera ir hebrajiško žodžio „hester“, kuris reiškia „paslėptas“. Jie sugretino Esteros vardo reikšmę su tuo, kad knygoje nėra aiškaus Dievo paminėjimo, ir padarė prielaidą, kad Esteros knyga yra apie tai, kas paslėpta, įprastai žvelgiant - neįmatoma.
Būna istorinių laikotarpių, netgi pačių kritiškiausių, kai, atrodytų, Dievo nėra nė ženklo. Kai jis nesirodo įvykių scenoje, kai visi rauda, vaitoja, sielvartingai kviečiasi pagalbos. Kaip tai suprasti, kaip pateisinti? Žydų išmintis pataria – „skaitykite Esteros knygą“. Skaitykite ir prisiliesite prie paslapties. Kai Dievo tarsi nėra, jis vis tiek veikia - tarsi juodai apsirėdęs scenos darbininkas, dirbantis užkulisiuose, kad viskas vyktų taip, kaip turėtų. Visos mizanscenos, kurios privalo, turi įvykti, visi dialogai - susakyti. Estera turi rasti drąsos atlikti savo rolę, savo misiją, kitaip ji ir jos šeima žus, o „išsigelbėjimas ir pagalba žydams ateis iš kitos vietos“. Šioje istorijoje, ačiū Dievui, Estera rado jėgų ir drąsos. Todėl ir švenčiame pergalę. Ir švenčiame Purimą.
Hag Purim Sameach!
GD
Comments