Search
  • Eva TOMBAK

Ateitis priklauso tiems, kurie prisimena praeitį: Živilė Avital Juonytė


Živilė Avital Juonytė: 33 metų, trys diplomai, gimusi Vilniuje, gyvena Tel Avive, ištekėjusi už izraeliečio Tomerio. Dviejų knygų Izraelio ir žydų kultūros tema autorė. Dirba startuolių kompanijoje. Augina dvi kates. Vegetarė. Mudvi kalbamės skaipu Pesacho išvakarėse. Kaip save pristatytum, jei paprašyčiau tai padaryti neformaliai? Be žydiškumo ir lietuviškumo man pačiai svarbi tapatybės dalis yra tai, kad jau berods septyniolika metų esu vegetarė – nevalgau mėsos ir žuvies, vartoju nedaug pieno produktų ir kiaušinių. Mėsos niekada nemėgau, tad nebuvo sunku jos visiškai atsisakyti. Izraelyje net 15 % gyventojų yra vegetarai ar veganai. Manau, kad Tel Avive šis procentas dar didesnis, bent taip atrodo iš vegetariškų ir veganiškų kavinių bei restoranų skaičiaus. Su tvarumo tema susijęs ir mano profesinis gyvenimas – dirbu startuolyje, kuris gamina kompostuojamus maišelius. Įdėti į kompostą jie visiškai suyra per šešis mėnesius. Tai puiki alternatyva aplinką teršiančiam plastikui. Su kuria šalimi šiandien save labiau tapatini – su Lietuva, kurioje gimei ir užaugai, ar Izraeliu, kuriame sutikai gyvenimo meilę ir dabar gyveni?

Man brangios abi, o širdis kažkur pusiaukelėje. Kai tik turiu galimybę, bent kelioms dienoms skrendu į Lietuvą. Kasdien bendrauju su ten likusiais šeimos nariais, skaitau naujienas. Kartais pagalvoju – būtų smagu nuvykti atostogų kur nors kitur (pavyzdžiui, labai myliu Graikiją ir net šiek tiek kalbu graikiškai). Bet kol kas retai pavyksta.

Labai myliu miestą, kuriame dabar gyvenu. Nes Tel Avivas alsuoja neregėta laisve, jame gali būti, kuo nori – žydu, ne žydu, tikinčiu, ateistu, tiesiog dvasingu žmogumi, veganu, gėjumi, tradicinės orientacijos… Izraelis netobulas, bet tai tik prisideda prie jo žavesio. Izraeliečiai gali būti nemandagūs, tiesmuki, bet išmoksti tai priimti. Pripranti ir prie Izraelio biurokratijos. Izraelyje negali kaip Lietuvoje pažymą užsisakyti internete ir ją gauti po trijų dienų. Izraelyje pažymos gali tekti laukti mėnesį. Paskambinsi – neatsilieps, lieps ateiti kitą dieną. Sakys, kad šią pažymą turi išduoti Josi, bet jo šiandien nėra ir niekas nepavaduoja. Tau pasakys „mes paskambinsime”, bet skambučio gali ir nesulaukti. Štai toks Artimųjų Rytų prieskonis. Startuolių ir hightecho lyderiui Izraeliui yra kur pasitempti paprastuose dalykuose. Živile, kaip tavo giminės reagavo sužinoję, kad išvažiuoji gyventi į Izraelį? Man atrodo, mano šeima Lietuvoje jau seniai įtarė, kad galiausiai išvažiuosiu, kad tai tik laiko klausimas. Šeima, ypač močiutė, mane labai palaikė. Ji visada jautė simpatiją žydams, ir pati galimai turi žydiškų šaknų, o jos pusbrolis buvo vedęs žydaitę. Nors močiutė katalikė, ji labai liberali. Ji mano, kad Dievas vienas, tik kelių į jį daug. Močiutė mane sveikina su žydų šventėmis, o aš ją su krikščionių. Mes labai artimos, kiekvieną rytą susiskambiname.

Kaip atsitiko, kad būdama lietuvė taip giliai panėrei į žydų kultūrą? Kiek save prisimenu, mane visada traukė žydų tematika. Dar vaikystėje, girdėdama antisemitines kalbas, jautriai reaguodavau, nesuprasdavau... Žydų kultūra pradėjau domėtis dar tais laikais, kai googlas nebuvo toks populiarus ir informacija buvo mažiau prieinama. Kiekvieną kartą eidama pro žydų bendruomenės patalpas galvodavau, kaip norėčiau užeiti. Bet kodėl turėčiau, kas aš tokia ir ką jiems pasakysiu? Ir čia – matau skelbimą, kad kuriasi Beigelių krautuvėlė ir ieškomi savanoriai! Taip ir užsikabinau. Aš dirbau su komunikacija, buvau Beigelių krautuvėlės naujienlaiškio, vėliau tapusio žurnalu, redaktore. Kuo daugiau žinojau apie žydų kultūrą, tuo labiau troškau gilintis. Turbūt čia tas atvejis, kai apetitas ateina bevalgant. Atradau Izraelio visuomenės ir politikos magistro studijas Jeruzalės hebrajų universitete. Man pasisekė – gavau net tris stipendijas: pagrindinę skyrė Izraelio užsienio reikalų ministerija, kitas dvi – Lietuvos žydų bendruomenė ir Jeruzalės hebrajų universitetas. Nuo to laiko įsimylėjai Jeruzalę? Jeruzalė mane apžavėjo – nenuostabu, kad tai antras (Tel Avivas pirmasis) pagal populiarumą miestas, kurį renkasi nauji imigrantai, repatrijavę į Izraelį pagal Grįžimo įstatymą. Man pasisekė, kad Jeruzalę pažinau iš vidaus, ne turistės, o jos gyventojos akimis. Jeruzalė visai kitokia nei ją įsivaizdavau – ji ne tik žydiška ir arabiška, tai trijų dalių miestas – žydų, arabų ir ultraortodoksų. Žydų ultraortodoksų dalis išskirtinė, joje jautiesi įžengęs į XIX amžiaus štetlą. Čia kaba plakatai jidiš kalba, gatvėmis oriai vaikšto vyrai su skrybėlėmis, apsirengę juodai baltais kostiumais. Moterys ilgais sijonais, dengiasi alkūnes, kelius, plaukus. Ultraortodoksų rajonai nėra svetingi turistams, jie prašalaitį pasitinka skelbimais: prašome gerbti vietinius gyventojus, elgtis tyliai, neiti didelėmis grupėmis. Jei čia pasirodysi šortais ar trumpu sijonu, tave mažų mažiausiai išbars, o galimai dar ir apspjaus ar apipils vandeniu. Po studijų Jeruzalėje grįžau į Lietuvą. Įsidarbinau Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, dirbau komunikacijos koordinatore. Po 2,5 metų nusprendžiau sugrįžti į Izraelį, tik ne į Jeruzalę, o į Tel Avivą.

Suprantama, juk tavo meilė prasidėjo Tel Avive. Prašau papasakok, kaip susipažinai su savo vyru. Graži istorija ir nelabai man būdinga, labiau primenanti filmo siužetą. Tai atsitiko, kai pirmą kartą viešėjau Izraelyje. Planavau apsistoti pas draugę, bet iki kelionės likus dviem savaitėms, draugė atsiprašė, kad negalės priimti, nes išvyksta darbo reikalais. Nežinojau, ką daryti – Izraelis brangi šalis, viešbutis buvo ne mano kišenei. Nusprendžiau pamėginti couch surfing, kuris Izraelyje labai populiarus. Susirašiau su pačiame Tel Avivo centre gyvenančiu studentu (jo vardas Yanai), kuris buvo įvertintas kaip super host, svetingas šeimininkas. Aš vegetarė, tad labai apsidžiaugiau, kad šeimininkas veganas. Sutarėm, kad atskridus iš karto parašysiu, mane pasitiks kieme, padės užvilkti lagaminą. Čia dabar aš keliauju lengvai, su kuprinyte, o tuomet, kai bagažas dar buvo įskaičiuojamas į skrydžio kainą, tempiausi didžiulį lagaminą. Atskridau po vidurnakčio, įsėdau į taksi. Iš kiemo rašau žinutę – „aš jau čia.” Nieko. Skambinu – neatsako. Galvojau sau: „Viešpatie, koks velnias mane čia nešė.” Baisu, naktis, pirmą kartą už Europos ribų, viena… Gerai, kad žinojau, kuris butas. Šiaip ne taip užsivilkau lagaminą. Skambinu į duris. Jas atidaro visai ne tas vaikinas, kurį mačiau nuotraukoje. Sakau, kad viskas sutarta, esu iš couch surfingo. Jis nustebęs, bet sako – „gerai gerai, užeik.” Štai taip ir susipažinau su savo būsimu vyru. Tomeris pasirodė labai svetingas, pakvietė įsitaisyti svetainėje. Pasiūlė vandens. Buvo lapkritis, bet tuo metu Izraelyje buvo karščio banga. Pusę nakties praplepėjome, išsiaiškinome, kad abu turime sąsajų su Baltija – Tomerio mama iš Rygos. Galų gale Tomeris man paklojo lovą svetainėje. Ryte atsikelia šeimininkas ir klausia – „kas tu?” Pasirodo jis pamiršo, kad aš atvykstu, skambučio neišgirdo, o mano žinučių apskritai negavo. Mes su Tomeriu galiausiai tapome pora, o su jo buvusiu kambarioku Yanai – gerais draugais. Živile, o kaip gavosi dvi knygos? Ar jas meilė įkvėpė? Įkvėpė noras pasidalinti savo unikaliomis žiniomis. Papasakoti apie Izraelį ne turistų gido, o mylinčio gyventojo lūpomis. Apie Izraelio visuomenę, kultūrą. Apie žmones, kokie jie. Apie tai, ko tikėtis ir kokių lūkesčių nepuoselėti, ką daryti ir ko nedaryti. Mano pirmoji knyga „Izraelis ir jo žmonės” yra būtent apie tai. Ją parašiau iš karto po savo studijų Jeruzalėje, 2017 metais. „Žydų šventės ir tradicijos” – mano antroji knyga, pasirodžiusi prieš pusantro mėnesio. Tai tarsi mano duoklė Žydų muziejaus lankytojams, kurie manęs – menu laikus, kai dirbau muziejuje – klausdavo, kur galėtų daugiau sužinoti, paskaityti apie žydų tradicijas. O aš nelabai turėdavau ką patarti. Šiandien literatūros lietuvių kalba daugėja, bet žydų švenčių tema iki manęs buvo beveik nepaliesta. Šventės yra kur kas daugiau nei tiesiog džiugus, pozityvus kultūros aspektas. Šventėse užkoduota žydų tautos etninė, religinė, istorinė tapatybė, ryšys su Dievu, sąsajos su Izraelio žeme, moralinės vertybės. Pažįstant šventes, galima pažinti ir pačią tautą. Tavo knygos – neginčytinas įrodymas, kad puikiai pažįsti tradicijas. O dabar nuoširdžiai prisipažink, kaip sekasi jų laikytis apsigyvenus Izraelyje? Gyvenant diasporoje turi nuolat atsiversti kalendorių, kad nepamirštum, kada kokios šventės. Kai gyveni Izraelyje, viskas gaunasi taip natūraliai, kad net aptingsti. Kam tas kalendorius! Užtenka užeiti į parduotuvę ir matai, kaip keičiasi produktų lentynos. Tarkim, per Pesachą draudžiama demonstruoti duonos gaminius, nors ir nedraudžiama jais prekiauti. Uždengiamos visos lentynos, kuriose laikomi raugo (chameco) kepiniai. Daugelis kepyklėlių užsidaro, bet kai kurios toliau veikia ir kepa gaminius, pavyzdžiui, iš bulvių miltų. Aškenazių tradicija, nurodanti, ką galima valgyti per Pesachą, yra kur kas griežtesnė nei, tarkim, sefardų ar Jemeno žydų. Religingi žydai aškenaziai nevalgys ne tik kviečių, bet ir ryžių, avinžirnių, kukurūzų. Nevartos jokių kruopų ir ankštinių produktų. O sefardai atsisakys tik kviečių. Na o žydai reformistai turi pasirinkimo laisvę, kokių rekomendacijų ir kiek laikytis, kas jiems asmeniškai prasminga, o kas mažiau rezonuoja. Ar žinai, kodėl aškenaziai nevalgo ryžių? Nes ryžiai ir kviečiai Europoje buvo sandėliuojami kartu, tad ryžiai galėdavo turėti kviečių priemaišų. Judaizme yra būdinga nedaryti ne tik tiesiogiai draudžiamo veiksmo, bet ir šalutinio, dėl kurio gali netiesiogiai, netyčiomis pažeisti taisyklę. Štai ir priėjome prie svarbiausios šios savaitės temos – Pesacho. Nuoširdžiai rekomenduoju mūsų skaitytojams įsigyti tavo knygą „Žydų šventės ir tradicijos”, o mudvi pakalbėkime apie tai, kaip tu švęsi šį Pesachą. Įprastai per sederio vakarienę susirenka visa šeima, drauge skaito hagadą, valgo tradicinius patiekalus, dainuoja tradicines dainas. Man ypač patinka „Chad Gadya“ – daina apie mažą ožiuką, turinti gilią simbolinę prasmę. Šių metų sederis – didžiulis iššūkis visiems, ypač didelėms šeimoms, gyvenančioms atskirai. Dėl karantino viskas bus kitaip. Susitikimas su giminėmis vyks virtualiai, greičiausiai per Zoomą. Kuo skiriasi izraeliečiai ir lietuviai? Izraeliečiai labai bendruomeniški ir atviri. Jų betarpiškumas žavi, bet gali ir varginti. Jie prie tavęs prieis autobusų stotelėje ar parduotuvėje ir pradės kažką pasakoti, klaus tavo nuomonės ar patys neprašomi išsakys savo. Išgirdę tavo akcentą, būtinai paklaus, iš kur esi, ar tau patinka gyventi Izraelyje. Gali paklausti, kiek moki už buto nuomą. Apstulbau, kai pirmą sykį išgirdau panašų klausimą, o dabar jau ir pati galiu to pasiteirauti – savas savų juk gali apie bet ką klausinėti! Aš Izraelyje jaučiuosi saugiau nei Lietuvoje. Čia nusikaltimų lygis žemesnis nei daug kur Europoje. Aš žinau, kad jei netyčia užkliūsiu, nukrisiu ar ką nors pamesiu, kažkas tikrai prieis ir padės. Žydai jaučiasi atsakingi vieni už kitus. Visas Izraelis yra kaip vienas kūnas.

Živile, pakalbėkime apie tavo katę Aniką, kuri labai mėgsta pozuoti ir turi savo Instagramo puslapį - @anikathecat su 1400 sekėjų, ir šis skaičius vis auga. Nekilo klausimo, ar išvykstant į Izraelį kartu vežtis ir Aniką, kurią įsikatinau „Lesės“ prieglaudoje. Žinoma, kad vežtis! Anika man labai padėjo adaptaciniu periodu. Pigiosios avialinijos, siūlančios tiesioginius skrydžius, netransportuoja gyvūnų, tad į Izraelį turėjau skristi su persėdimu. Skridau per Kijevą. Einant per patikros rentgeną, reikėjo katę išimti iš transportavimo narvo ir neštis su savimi. Labai bijojau, kaip ji elgsis, bet viskas praėjo sklandžiai – Anika prisiglaudė, letenėlėmis apsikabino, padėjo galvą man peties. Apsauginiai stebėjosi ir negailėjo komplimentų, Aniką vadino „Sibirskaja koška.” Pagal skrydžio taisykles katę turėjau laikyti narvelyje, po kėde, bet palydovė leido ją pasiimti ant kelių. Kai Aniką su močiute prieš beveik dvejus metus parsinešėme į namus iš „Lesės“ prieglaudos, ji, buvusi laukinukė, buvo be proto išsigandusi, dvi dienas nieko nevalgė ir negėrė, o pasitaikius progai taip pasislėpė, kad kelias valandas jos ieškojome. Šiandien Anika yra neatpažįstama – buvusi bailiukė visiškai atsisako būti be žmonių, vis ateina atsigulti šalia, pamurkti, pasišukuoti, paprašyti skanukų – ji tikra maisto gurmanė! Anikai labai patinka Izraelis. Į kiemą jos neišleidžiu, bet ji mėgaujasi vaizdais ir garsais už lango. Anika turi draugę – Tel Avive įsikatinau dar vieną augintinę. Antros katės vardas Afori (liet. Pilkutė), ji gyveno mašinų stovėjimo aikštelėje prie mūsų senojo buto. Vardą davė kaimynas, kuris ją maitino. Bet Afori pasirinko mus, tad, kai išsikraustėm į naują butą, pasiėmėm ją kartu. Beje, visą laiką galvojom, kad tai berniukas, o pasirodo – mergaitė! Mes turime nedidelę problemą: Afori labai prie manęs prisirišusi, tad pavyduliauja mano vyrui, o ypač Anikai, kartais ją iš patykų užpuola. Kačių biheivioristė naujajai katei nustatė nerimo sindromą ir prirašė antidepresantus. Tai gelis, kuris dedamas į ausį. Gelis susigeria ir absorbuojasi į kraują, didindamas laimės hormono serotonino kiekį. Jis tikrai padeda – katė tapo ramesnė, labiau atsipalaidavusi. Lietuvoje vis daugiau žmonių domisi judaizmu. Pamaitink jų smalsumą, papasakok, kaip tampama žydu. Judaizmas nėra misionieriška religija. Talmudas draudžia klausti konvertito apie jo nežydišką praeitį. Žydu tampama trijų rabinų komisijos sprendimu, kai įvertinamos kandidato įgytos Toros žinios ir ketinimų nuoširdumas. Kai kurie rabinai konvertitus išskiria kaip privilegijuotus, nes jie patys pasirinko būti žydais, kas nėra lengva. Pagal Talmudą, jei ateina žmogus ir sako, kad nori tapti žydu, privalai jo paklausti, ar jis žino, kad žydų tauta yra persekiojama ir diskriminuojama. Ir jei kandidatas atsakys, kad žino, ir vis tiek jaučiasi nevertas, tuomet negalima daryti kliūčių, tiesiog reikia įsitikinti, kad jis suvokia, kokią naštą ir pareigas prisiima. Pagal tradicinį judaizmą yra 613 prievolių, kurių žydai privalo laikytis. Jeigu negimei žydu, tau tereikia laikytis 7 Nojaus įsakymų.


Kodėl tradicijos svarbios, nevalia pamiršti praeities? Egzistuoja legenda, kaip kartą Tiša Beavo (žydų gedulo dienos) vakarą pro Paryžiaus žydų getą keliavo Napoleonas Bonapartas. Jo dėmesį patraukė raudos, sklidusios iš sinagogos vidaus. Napoleonas, sustabdęs praeivį, paklausė, dėl ko žydai taip graudžiai rauda. „Žydai gedi sugriautos Šventyklos”, – atsakė praeivis. Napoleonas paklausė: „O kada ji buvo sugriauta?” „Prieš 1700 metų”, – atsakė praeivis. Tuomet Napoleonas pasakė savo garsiąją frazę: „Tauta, kuri prisimena savo praeitį, neabejotinai turi ateitį.”

Ko palinkėtum Vilniaus žydų bendruomenei Pesacho proga? Vienybės. Ir ne tik Vilniaus ir Lietuvos žydų bendruomenei, bet ir visiems žydams. Paminkime smulkmenas, požiūrio skirtumus, nes dalykai, kurie mus vienija, yra daug svarbesni nei dalykai, kurie mus skiria.

573 views
  • Facebook Social Icon
  • Twitter Social Icon
  • YouTube Social  Icon
  • Instagram Social Icon
  • LinkedIn Social Icon

©2019 Žydų bendruomenė "Vilnius - Lietuvos Jeruzalė".