top of page
Ieškoti
  • Writer's picturevilniusjews

Vilniečiai Bunimovičiai: labdaros tradicija

Atnaujinta: 2023-08-09

Ne visi žino, kad skvere tarp Mindaugo ir Vivulskio gatvių esantis paminklas Vilniaus labdariams mini net keleto žydų filantropų vardus. Tai žmonės, ne tik nusipelnę žydų bendruomenei, bet ir prisidėję prie viso miesto gerovės. Vienas jų – Izraelis Bunimovičius. Labdaringą veiklą vykdė ir visa jo šeima.

 Paminklas Vilniaus labdariams. Atviros prieigos nuotrauka.
Paminklas Vilniaus labdariams. Atviros prieigos nuotrauka.

Vilniaus žurnalistas ir rašytojas Chaimas Levinas rašė savo sudarytos I. Bunimovičiaus memuarų knygos įžangoje: Vilniečiai, ypač senosios kartos... daug gali papasakoti tikrų ar legendinių istorijų apie finansininką ir filantropą Izraelį Bunimovičių, bet visi be išimties prisimins jo nepalaužiamą energiją, plačią pasaulėžiūrą ir neįkainojamą indėlį į Vilniaus ir jo žydiškų organizacijų raidą. /.../ Tie, kas orientuojasi Vilniaus istorijoje, žino, jog tokių figūrų, kaip Bunimovičiai, čia tebuvo nedaug, ir ne tik tarp žydų.

Tokių figūrų tikrai nebuvo daug. Pradėkime nuo to, kad tai buvo viena turtingiausių miestiečių šeimų. Vėliau pereisime prie to, kaip šituo turtu ir lėšomis buvo disponuojama.

Dinastijos pradininkas ir jos sėkmingiausias atstovas buvo Izraelis Bunimovičius.

Izraelis Bunimovičius. Nuotrauka iš jo memuarų knygos (Vilnius, 1927). Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Judaikos kolekcija.

I.Bunimovičiaus šeima kilo iš Valažino – dabar tai Baltarusija, bet vis ta pati žydiškoji Lite – Lietuva. Tėvams persikėlus į Vilnių, čia 1846 m. ir gimė I. Bunimovičius. Tėvai priklausė sąlyginai pasiturinčių miestelėnų luomui, buvo religingi ir siekė sūnui suteikti tradicinį išsilavinimą religinėse mokyklose. Tačiau po pradinės religinės mokyklos jis tęsė Toros studijas tik iki bar micvos. Paprastai jei socialinį prestižą suteikiančios studijos metamos po šio etapo, tai vyksta iš pasirinkimo nebuvimo, dėl skurdo ir būtinybės uždirbti duonai, bet šis atvejis buvo kitas, būtent – anksti prabudęs verslumas bei finansinės nepriklausomybės siekis.

Būdamas trylikos I. Bunimovičius pradeda tarnauti finansinėje kontoroje ir tuo pačiu savarankiškai ieškoti verslo kontaktų, taip sėkmingai, kad būdamas 23 arba 24 metų, tampa šioje kontoroje kompanionu, o sulaukęs 28 metų pats atidaro savo kontorą, po dviejų metų – ir antrą. 1912 m. jis įsteigia banką Vokiečių g. (dabar - Šiuolaikinio meno centro pastatas). Tuomet jis jau turėjo pirmos gildijos pirklio statusą, o tai reiškė, jog galėjo laisvai važinėti po Rusijos imperiją. Iš tiesų, jis bendradarbiavo su Rusijos ir Ukrainos bankais ir verslais, o savo banko filialus atidarė Ašmenoje ir Smurgainyse, darė teigiamą poveikį šių miestų prekybos ir pramonės plėtrai. Išbandė save ir kituose versluose.

Su žmona Chaja-Muša I.Bunimovičius turėjo septynerius sūnus ir dukrą. Vykdant banko veiklą tėvui talkino sūnūs Tobijas, Elijas ir Mironas. (Mirus žmonai vedė antrą kartą, antroji žmona buvo vardu Elžbieta, šioje santuokoje sulaukė vienos dukters).

Izraelis Bunimovičius su žmona Elžbieta. Vilnius, 1924. Nuotrauka iš jo memuarų knygos (Vilnius, 1927). Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Judaikos kolekcija.
Izraelis Bunimovičius su žmona Elžbieta. Vilnius, 1924. Nuotrauka iš jo memuarų knygos (Vilnius, 1927). Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Judaikos kolekcija.

Augant šeimos kapitalui, I.Bunimovičius įsigijo Vilniuje kelis žemės sklypus, pastatė du namus Vokiečių g., o apie 1900 m. – du Didžiosios Pohuliankos g. (dabar - Basanavičiaus g.). Viena jų mes visi gerai žinome, dabar jame įsikūrusi Kultūros ministerija.

Lietuvos kultūros ministerija (buv. Bunimovičių namai). Atviros prieigos nuotrauka.
Lietuvos kultūros ministerija (buv. Bunimovičių namai). Atviros prieigos nuotrauka.

1893 m. I. Bunimovičius kartu su sūnumi Tobiju įkūrė akcinę bendrovę „Viktorija“, kuriai priklausė moderniai įrengtas šokolado ir kitų saldėsių fabrikas tuo pačiu pavadinimu bei 4 parduotuvės – vienos jų pastatas ir vėl gerai pažįstamas, tai parduotuvė „Danija“ Gedimino prospekte.

Parduotuvė „Danija“ Vilniaus Gedimino prospekte (buv. Bunimovičių saldėsių parduotuvė „Viktorija“). Nuotrauka L. Lempertienės.
Parduotuvė „Danija“ Vilniaus Gedimino prospekte (buv. Bunimovičių saldėsių parduotuvė „Viktorija“). Nuotrauka L. Lempertienės.

I.Bunimovičiaus fabrikas buvo gerai žinomas, šokolado gaminiai laimėjo apie 25 medalius tarptautinėse parodose.

Kai kuriuos labdaros projektus tenka tik įvardinti, daugelį jų I.Bunimovičius vykdė kartu su sūnumis. Pvz., 1904 m. Izraelis, Tobijas bei Markas Bunimovičiai tapo, kartu su kitais visuomenės veikėjais, Marko Antokolskio vardo Vilniaus meno ir pramonės draugijos steigėjais. Tai buvo socialinis ir edukacinis projektas, skirtas su menu susijusių amatininkų (iškabų tapytojų, fotografų, litografų, graverių ir t.t.) ruošimui.

Tobijus buvo Vilniaus prekybos ir pramonės rūmų iždininku, ir nors tai, nepaisant žydų narių, nebuvo žydų organizacija, ji kas dvi savaitės neatlygintinai suteikdavo patalpas Žydų vaikų globos draugijos kultūros renginiams.

I.Bunimovičius ženkliai finansiškai palaikė žymiausios Vilniaus ješivos Ramailes statybą, kaip ir labdaros mokyklos vargingųjų vaikams Torat emet. Jis sistemingai palaikė vaikų prieglaudas. Nuo 1899 m. vadovavo žydų ligoninės rėmėjų tarybai (Ligoninės g.), dalyvavo ligoninės remonto darbų komiteto darbe ir, žinoma, rėmė remontą finansiškai. Jis nupirko pastatą Kyivo g. (dabar Kauno g.) kitai žydų ligoninei, Mishmeret cholim, įsikurti ir padėjo ją įrengti pagal aukštus higienos standartus ir paskutinį medicinos technikos žodį (šiandien tai A. Marcinkevičiaus ligoninė). Prie ligoninės veikė vaistinė, kuri dalino vaistus nemokamai arba pardavinėjo pigiai, o neturtingi pacientai buvo gydomi nežiūrint į tautybę.

I. Bunimovičius palaikė ir garsiausią Vilniuje M. Strašuno vardo žydų biblioteką, kurį laiką buvo jos rėmėjų tarybos narys.

Ko gero, brangiausias šiam filantropui labdaros baras buvo žydų senelių prieglauda, Moshav zkenim, kurią jis rėmė apie 40 metų pats bei kooptavo į rėmėjų komitetą 59 pasiturinčius žydus iš Vilniaus ir už jo ribų. Prieglaudai, egzistavusiai kaip institucija nuo 1864 m., 1878 m. pastatytas iki šiol egzistuojantis pastatas buv. Portova g. (dabar Pamėnkalnio g.).

Žydų senelių prieglauda Moshav zkenim. Nuotrauka iš I. Bunimovičiaus memuarų knygos (Vilnius, 1927). Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Judaikos kolekcija.
Žydų senelių prieglauda Moshav zkenim. Nuotrauka iš I. Bunimovičiaus memuarų knygos (Vilnius, 1927). Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Judaikos kolekcija.

Nuo 1886 m. Izraelis Bunimovičius buvo prieglaudos rėmėjų komiteto narys, nuo 1900 m. – pirmininkas, vėliau išrinktas nekeičiamu garbės pirmininku. 1909 m. jis pasirūpino pastato plėtra ir, būdamas progreso šalininku, jį naujai įrengė pagal moderniausias globos institucijų pavyzdžius. Amžininkai minėjo „didelius higieniškus kambarius su elektros apšvietimu“.

Moterų palata senelių prieglaudoje Moshav zkenim. Nuotrauka iš I. Bunimovičiaus memuarų knygos (Vilnius, 1927). Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Judaikos kolekcija.
Moterų palata senelių prieglaudoje Moshav zkenim. Nuotrauka iš I. Bunimovičiaus memuarų knygos (Vilnius, 1927). Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Judaikos kolekcija.

I. Bunimovičiaus iniciatyva pastatytas fligelis sinagogai ir bibliotekai, kuris taip pat išliko. Jis nuolat finansiškai rėmė prieglaudą bei organizavo lėšų rinkimą jai palaikyti – tiek per stambiuosius rėmėjus, tiek per tradicinį „žydų fondoieškos“ modelį - pagaminant ir paskirstant per žydų namus 10.000 kaupiklių. Pirmojo pasaulinio karo metu prieglauda suvaidino ypatingą vaidmenį priimdama nemažai pagyvenusių žmonių, kurių pragyvenimą apsunkino karas - apie 400, t.y. kur kas daugiau, nei kitais laikotarpiais (260-280). Ir tai – ne vieno rėmėjo pasitraukimo dėl karo nuostolių jų verslui fone. Beje, pats I. Bunimovičius su žmona 1915 m. trumopam (ir, kaip tuomet manė) išvažiavo iš Vilniaus į Rusijos gilumą, prieš tai parūpinęs prieglaudai maisto produktų maždaug pusmečiui bei palikęs keletą tūkstančių rublių veiklai palaikyti. Tačiau grįžti jiems pavyko tik 1921 m. Anot I.Bunimovičiaus, „visu pirma, savaime suprantama, apsilankiau senelių prieglaudoje“. Jis ir toliau ją uoliai globojo.

I.Bunimovičius palaikė sionizmo sąjūdį ir jo vilnietišką spaudą bei institucijas, galbūt ne tiek kaip politinio sionizmo šalininkas, kiek siekdamas palaikyti Izraelio žemės žydų bendruomenę, ir tai darė savo įprastais metodais: ne straipsniais arba kalbomis susirinkimuose, o finansiškai remdamas, pavyzdžiui, vadinamąjį Kolonijinį banką, savo veiklą skyrusį Izraelio žemės žydams šelpti. Nepaisant savo ideologiškai santūrios laikysenos I. Bunimovičius, o taip pat jo sūnūs Tobijas ir Markas, buvo pažymėti 1904 m. Vilniaus gubernatoriui siųstame slaptame policijos sąraše kaip „prijaučiantys sionistams ir stebėtini“.

Vis dėl to I. Bunimovičiaus pozicija mieste buvo tvirta, ir ne veltui. Jis aukojo krikščioniškoms labdaros ir visuomeninėms organizacijoms ir dalyvavo jų veikloje, pvz. bendrijos „Labdaros skatikas“ („Доброхотная копейка“), išlaikiusiai krikščionių senelių ir našlaičių prieglaudas, amatininkų kursus, labdaringą valgyklą ir t.t. I. Bunimovičius bendradarbiavo su miesto Elgetų priežiūros komitetu ir mokėjo kasmetinį narystės mokestį, iš esmės sudarantį piniginę auką, jis taip pat buvo miesto vaikų prieglaudos tarybos narys su atitinkamu narystės mokesčiu. Abiem institucijoms jis aukojo ir papildomai. Vaikų prieglaudoje I. Bunimovičiaus indėlis buvo pripažintas jį išrenkant iždininku ir garbės nariu.

Jis taip pat buvo Vilniaus komercijos mokyklos rėmėjų tarybos narys ir pasiekė, kad mainais į žydų labdarių aukas mokykloje galėtų studijuoti tam tikras žydų jaunuolių skaičius. I. Bunimovičius turėjo gerų santykių su miesto ir net tos pačios policijos valdžia (na, o stebimi Rusijos imperijoje buvo praktiškai visi, ypač žydai). Tais santykiais jis drąsiai ir kartu diplomatiškai naudojosi stengdamas bent lokaliame lygmenyje sušvelninti žydams skirus apribojimus, taip tęsdamas diskriminacijos žydams nestokojančioje Europos istorijoje tradiciją, kai turtingi ir įtakingi, su valdžia sąlytį turintys žydai, tampa bendruomenės užtarėjais – štadlanais.

I. Bunimovičius buvo vienas iš 7 žydų tarp 77-ų miesto 1909-1913 Dūmos deputatų. Abu jie su Tobiju buvo rinkėjai į Rusijos Valstybės Dūmą nuo Vilniaus gubernijos. I. Bunimovičius pripažintas garbingu Vilniaus piliečiu, apdovanotas padėkos raštais ir keliais ordinais.

1913 m., būdamas sėkmės viršūnėje, I. Bunimovičius padarė paradoksalų žingsnį: grąžino visus indėlius savo banko klientams ir perdavė jį Peterburgo tarptautiniam bankui. Šiam vadovauti ėmė Izraelio sūnus Elijas, tačiau pats jis atsisakė net dalyvauti direktorių taryboje, kadangi ketino visą savo laiką skirti labdarai ir visuomeninei veiklai. Jo namo Didžiojoje Pohuliankoje patalpose įsikūrė (be nuomos mokesčio) įvairios žydų organizacijos, tarp jų Žydų istorijos ir etnografijos draugijos muziejus, o nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios veikė Žydų komitetas karo aukoms gelbėti (JEKOPO). Kadangi dalis šio pastato erdvių buvo nuomojama, tai leido priimti neatlygintinai žydų organizacijas. Patys Bunimovičiai dažnai surengdavo labdaros vakarus ir pokylius žydų organizacijų labui, vakaruose dalyvavo žymus literatai ir visuomenės veikėjai - ir ne tik iš Vilniaus. Žinoma, tokių renginių organizavime aktyviai dalyvavo I.Bunimovičiaus žmona Elžbieta. Čia reikia pridurti, kad Bunimovičių gyvenimo būdas buvo visiškai emancipuotas, modernistinis ir pasaulietiškas: jie vertino technikos ir buities naujienas, muziką ir teatrą (beje, ne visi žino, jog vieną iš savo sklypų I.Bunimovičius perdavė miesto teatrui statyti kartu su pinigine auka – Senasis teatras, tuomet teatras „Liutnia“). Nenuostabu, jog I. Bunimovičius lankėsi Choralinėje sinagogoje, kuri iki Holokausto buvo laikoma „progresyvia“, tačiau jo vardas visuose žydų bendruomenės sluoksniuose turėjo tokį svorį, kad jis buvo ir vienas iš ortodoksiškos Didžiosios sinagogos vyresniųjų. O 1923 m., atsiliepdamas į Žvėryno žydų kreipimąsi, I. Bunimovičius paaukojo žemės sklypą ir pinigų sumą Žvėryno g. (dab. Moniuškos g.) sinagogos statybai. (Ši medinė, aprašoma kaip „erdvi, papuošta gražia sienų tapyba“, sinagoga nugriauta 1942 m.).

I.Bunimovičius dalyvavo bendruomenės taryboje, 1906 m. buvo jos pirmininkas (1907 m. dėl ligos nustojo eiti šias pareigas, nors bendruomenė pageidavo, kad jis jose liktų; bet darbą taryboje tęsė).

Bunimovičių autoritetas žydų visuomenėje buvo grįstas tuo, kad jie sudarė tikrą atramą socialiai ir materialiai silpniesiems Vilniaus žydų bendruomenės, ypač nusmukusios po Pirmojo pasaulinio karo, segmentams. Trečiojo dešimtmečio pradžioje Izraelis ir Tobijas Bunimovičiai prisijungė prie iniciatyvos įsteigti pigių kainų valgyklą neturtingiems žydams ir tapo steigimo bendrijos tarybos nariais, o taip pat, žinoma, ir dosniais donatoriais. Miesto žydų folklore randamos legendos, kai įvairios žydų šeimos ir individai savo sėkmę arba, atvirkščiai, išsigelbėjimą nuo bėdų siejo su Bunimovičių labdara – bent jau dalis šių istorijų yra tikros.

I.Bunimovičius organizaciškai ir finansiškai parėmė ir „Pigių higieniškų namų draugiją“ (du jos pastatyti šešiaaukščiai namai išliko Subačiaus g.). Kaip prisiminė Vilniuje prieš Antrąjį pasaulinį karą gyvenęs filosofas Abraomas Jošua Hešelis, „Bunimovičius padarė žydams daug gero... jis padėjo daliai žydų gyventojų išsivaduoti iš gyvenimo ankštų skersgatvių lūšnynuose“.

Ir vis dėl to pagrindiniai Izraelio Bunimovičiaus labdaringos veiklos ir dėmesio adresatai buvo senelių prieglaudos gyventojai. Todėl nenuostabu, kad būtent čia 1927 m. birželio 12 d. buvo surengtas iškilmingas vakaras filantropo veiklos 40-čiui paminėti. Ceremonijos metu kalbėjo visų Bunimovičiaus globojamų institucijų atstovai, įtakingi miesto žydų bendruomenės veikėjai: rabinai ir pasauliečiai – literatai, žurnalistai, medikai, dainavo Didžiosios sinagogos kantorius ir operos tenoras Mozė Kusevickis. Apie jubiliejų parašė tiek pasaulietiniai, tiek religiniai periodiniai leidiniai jidiš kalba, o taip pat žydų laikraštis „Виленское утро“, I. Bunimovičių pavadinęs „našlaičių ir senolių draugu“.

Būtent jubiliejaus proga buvo išleista Izraelio Bunimovičiaus atsiminimų - puošnus, nuotraukomis iliustruotas leidinys.

I.Bunimovičiaus memuarų knygos titulinis lapas (Vilnius, 1927). Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Judaikos kolekcija.
I.Bunimovičiaus memuarų knygos titulinis lapas (Vilnius, 1927). Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Judaikos kolekcija.

Joje pristatyta Bunimovičiaus finansinė karjera, filantropine ir užtarėjiška veikla, biografijos epizodai, o priedą sudaro ataskaita apie jubiliejų su visomis kalbomis ir sveikinimais.

Izraelis Bunimovičius mirė 1929 m. gruodžio 29 d., palaidotas Užupio kapinėse, tačiau kapas po sovietinių naikinimų, deja, neišliko. Tobijus tęsė tėvo finansinę ir labdaringą veiklą, turėjo savo banką, bet po jo mirties 1938 m. įmonę ištiko bankrotas, šeimai prireikė parduoti daug nekilnojamo turto ir net puikią Tobijaus, bibliofilo ir melomano, biblioteką ir fonoteką. I. Bunimovičiaus žmona ir sūnus Dovydas žuvo Vilniaus gete, Dovydo žmona ir dukra išgyveno. Šeimos linija buvo pratęsta Jeruzalėje.


Dr. LARA LEMPERTIENĖ

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Judaikos tyrimų centro vadovė

123 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską

Comentarios


bottom of page