Ieškoti
  • vilniusjews

Ruth Reches: "Apie tai žmonės turi žinoti"

Atnaujinta: 2020 m. gruodžio 30 d.

Kaip kilo idėja parašyti knygą?


Šitą knygą aš parašiau mokslinio darbo pagrindu. Disertaciją gyniausi prieš metus ir paties gynimo metu man ne viena recenzentė sakė, kad aš privalau išleisti knygą. Nes tai tokia medžiaga, kuri turi būti išplatinta visuomenėje, kad paprastas skaitytojas galėtų susipažinti.


Iš dalies knyga yra mokslinė, bet joje yra daug asmeninių patirčių. Aš apklausiau žmones, išgyvenusius Holokaustą, atlikau kokybinį tyrimą, analizavau jų interviu, prisiminimus, o knygoje visa tai aprašyta.


Tai svarbu bet kokiam žmogui, nesvarbu, kokio jis amžiaus, jaunuolis tai ar jau pagyvenęs, paskaityti tuos prisiminimus ir tuomet, manau, jis visus Holokausto baisumus suprastų truputėlį kitaip.


Dabar, kiek žinau, mokyklose Holokaustui yra skiriama labai mažai dėmesio. Pavyzdžiui, vienuoliktoje klasėje yra skiriama tik viena pamoka. Per tą pamoką mokinys gali pamatyti tik skaičius, kiek buvo nužudyta žmonių, bet jis dar negali pajausti, suvokti, kas už tų skaičių. Kad už tų skaičių buvo gyvi žmonės.


Kai turi galimybę paskaityti žmonių prisiminimus apie tai, kaip jie išgyveno Holokaustą - mano apklaustiems žmonėms dabar jau virš aštuoniasdešimt, Holokausto metu jiems buvo nuo septynerių iki devyniolikos, tiek, kiek ir mūsų mokiniams - skaitydamas tas interviu ištraukas, manau, kad bet kuris skaitytojas nesąmoningai susitapatina su tais žmonėmis ir galima geriau pajausti, suvokti kas su jais vyko, kokią baimę jie jautė ir koks baisus tada buvo gyvenimas.



Ar įmanoma žmogui, visiškai nesusijusiu su Holokaustu, įmanoma adekvačiai įvertinti Holokaustą kaip reiškinį?


Mano knyga skiriasi nuo istorinių knygų, kuriose tiesiog skaitai apie Holokausto faktus ir jeigu esi nesusijęs su Holokaustu, tu tai priimi tik kaip dar vieną istorinį įvykį, nuo kurio jau praėjo daugiau negu septyniasdešimt metų. Iš tikrųjų, trečia ir ketvirta karta vis mažiau apie tai žino. Paklausus vaikų jie dažnai visiškai apie tai nieko nenutuokia.


Mano manymu, nesvarbu, lietuvis tu ar žydas, nesvarbu, kiek tau metų, tu rasi su kuo susitapatinti. Čia atsiskleidžia žmonių, papuolusių į ekstremalias situacijas išgyvenimai, jie pasakoja kaip keitėsi santykiai jų šeimose, kaip keitėsi santykiai su kitais žmonėmis, apie tai kaip keitėsi jų gyvenimų tikslai, vertybės, savęs vertinimas - visa tai, kas yra aktualu kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo santykio su Holokaustu. Tai tiesiog gyvenimas, kurį mes kiekvienas gyvename. Ir mes bet kada taip pat galime papulti į tokią ekstremalią situaciją.


Taigi ši knyga galbūt aktuali netgi tiems, kurie išgyvena kažkokį sunkų gyvenimo periodą, netektį, nes tai yra tie patys jausmai, tie patys išgyvenimai.



Kuo Holokausto išgyvenimai skiriasi nuo kitų emocinių traumų?


Holokausto trauma skiriasi nuo kitų traumų. Traumos gali būti trumpalaikės, kurios sukelia šoką, taip pat gali būti ilgalaikės, kurios sukelia ilgalaikę įtampą. Holokaustas yra priskiriamas prie ilgalaikių traumų, kurios atneša žmogui kur kas daugiau neigiamų emocijų, nei šoko traumos. Holokaustui būdinga, kad niekas nežinojo, kokia bus šios traumos trukmė, niekas nežinojo, kada ir kaip Holokaustas pasibaigs. Žmonės galvojo, kad vokiečiai gali laimėti, tuomet tektų visą gyvenimą gyventi su tokiais žudikais, tokioje visuomenėje. Tai, kad tu nežinai kada trauminis išgyvenimas pasibaigs, visada sukelia didelę įtampą.


Kitas aspektas yra vaidmuo trauminio išgyvenimo metu. Ar tas vaidmuo yra aktyvus, ar pasyvus? Jeigu žmonės gali kažkaip kontroliuoti savo veiksmus, apginti artimuosius, tai vienas dalykas, tačiau jei tu esi visiškai pasyvus, nuo tavęs nieko nepriklauso, negali kontroliuoti situacijos, yra visai kas kita. Getuose tai dar nebuvo taip ryšku.


Iš tikrųjų per Holokaustą yra tik keli pavyzdžiai, kai žmonės sugebėjo pasipriešinti, pavyzdžiui Varšuvos geto sukilimas, tačiau dauguma karo pabaigą sutiko būdami koncentracijos stovyklose, kur jie būdavo visiškai nužmoginami, bejėgiai. Tokia žmogaus padėtis daro labai didelę įtaką jo tapatybei ir asmenybei. Dar vienas svarbus dalykas, kuris išskyrė Holokaustą iš kitų traumų - tai gebėjimas racionalizuoti, paaiškinti, kodėl tai vyksta. Kareiviai, karo metu papuolę į nelaisvę, supranta, kad jie yra tokioje padėtyje todėl, kad buvo vienoje iš kariaujančių pusių, jie turi tam paaiškinimą. Tačiau jei žmonės yra žudomi ir naikinami vien dėl to, kad jie yra žydai, kai nėra niekuo kalti, jie nesugeba to racionaliai paaiškinti. O kai nesugebi racionaliai paaiškinti to, kas su tavimi vyksta, tai slegia ir taip pat daro didelę įtaką. Taip pat svarbi potrauminė aplinka.


Kai pasibaigė karas tik nedaugelis Europos valstybių, tokios, kaip Olandija, Prancūzija, priėmė grįžusius žmones palankiai ir tai padėjo jiems greičiau integruotis į visuomenę ir atsigauti po Holokausto. Bet buvo tokių šalių, pavyzdžiui, Rytų Europoje - Lenkija, taip pat ir Lietuva, kuriose buvo klausiama: “Kodėl tu išgyvenai?”. Niekas nesidžiaugė, kad tie žmonės sugrįžo. Jie grįžę neberado nei savo šeimų, nei savo namų ir turėjo tokioje visuomenėje pradėti gyventi iš naujo. Psichologijoje tai vadinama antriniu traumatizavimu, kai vietoj to, kad tau padėtų išgyventi, visuomenė padaro taip, kad tu nebesupranti, dėl ko tu išgyvenai.


Ar galima sakyti, kad knyga Jums buvo savotiška psichoterapija?


Pagrindinė priežastis, dėl kurios disertaciją parašiau būtent šita tema buvo tai, kad aš pati esu trečios kartos išgyvenusi Holokaustą ir nors praėjo jau daugiau nei septyniasdešimt metų, to, ką išgyveno mano seneliai pasekmes aš jaučiu ligi šiol. Mano abu seneliai yra išgyvenę Holokaustą: senelė buvo Šiaulių gete, vėliau Štuthofo koncentracijos stovykloje, senelis slapstėsi Lietuvoje, miškuose. Visą gyvenimą jie man pasakojo apie savo išgyvenimus ir nors aš buvau vaikas, vis tiek nesąmoningai tai tapo mano tapatybės dalimi.


Vėliau aš supratau, kad negaliu nuo Holokausto atsiskirti, kad gyvenime priimu sprendimus, atsižvelgdama į Holokausto patirtį, jo galimą grėsmę. Aš galvoju, kur galėčiau paslėpti savo vaikus, jeigu prasidėtų karas, kuriais draugais galėčiau pasitikėti, kuriais ne, kas priimtų, o kas išduotų.


Kartą dalyvavau psichologinėje grupėje, kur šnekėjome apie antisemitizmą. Aš galvojau, esu viena tokia ir jaučiu unikalius jausmus, bet pasirodo, kad ir kiti mano amžiaus ir net dar jaunesni žmonės taip pat yra traumuoti ir jaučia tą patį, ką ir aš. Iš vienos pusės mane tai nuramino, nes ne aš viena tokia, o iš kitos pusės supratau, koks siaubingas yra Holokausto mastas ir palikimas. Jau praėjo daugiau negu pusė amžiaus, o aš - trečios kartos atstovė - esu visiškai traumuota. Dėl to aš ir savo vaikams nieko nepasakoju apie Holokaustą, nes noriu juos apsaugoti.


Kai mano sūnus buvo šeštoje klasėje ir pamokos tema buvo Holokaustas, man mokytoja mane išsikvietė į mokyklą ir sako: “Ar Jūs esate žydu tautybės?”. Atsakiau, kad taip. Tuomet manęs paklausė, kodėl mano sūnus visiškai nieko nežino apie Holokaustą. Paaiškinau, kad aš negalėjau jam nieko pasakyti, nes nenoriu, kad jie žinotų, kad tokios baisybės vyko.


Vasarą nuvežiau dukrą į Osvencimo koncentracijos stovyklą, ten aš taip pat negalėjau jai nieko paaiškinti. Iš to ir gimė mano knyga. Tai buvo lyg desperatiškas bandymas kažkokiu būdu atsikratyti tos naštos, nes ji visur ir visą laiką graužia.


Kai vaikštau po senamiestį, prisimenu tas juodai baltas nuotraukas, fotografuotas prieš pat karą ir galvoju, kad šituose namuose gyveno žmonės ir kad jie visi buvo nužudyti. Kai gyveni su tokiomis mintimis, galvoji, kad reikia kažką su jomis daryti, taigi aš labai džiaugiuosi, kad tai įgijo kažkokią vertingą išraišką ir kad iš jų atsirado knyga.


Ačiū už pokalbį.

Peržiūrų: 52Komentarų: 0
  • Facebook Social Icon
  • Twitter Social Icon
  • YouTube Social  Icon
  • Instagram Social Icon
  • LinkedIn Social Icon

©2019 Žydų bendruomenė "Vilnius - Lietuvos Jeruzalė".