Antrasis pasauliniam karas ir Holokaustas paliko baisų pėdsaką ne tik Lietuvos žydų istorijoje, bet ir šalies kultūriniame, taip pat, žinoma, ir muzikiniame gyvenime. Didžioji dauguma iki karo Lietuvoje gyvenusių ir kūrusių muzikų žuvo arba pasitraukė, o visą Lietuvos muzikinio ugdymo sistemą teko kurti iš naujo. Ir čia žydų muzikai, pokario Lietuvoje radę savo namus, labai daug padarė artindami Lietuvos muzikinę kultūrą (bei lietuvišką kultūrą apskritai) prie aukščiausių pasaulinių standartų.
Pasibaigus karo veiksmams didžiuosiuose Lietuvos miestuose, pirmiausiai Vilniuje ir Kaune, imtasi rūpintis kultūros ir meno židiniais. Čia daug nuveikė muzikos pedagogas, chorvedys, kultūros veikėjas, spaudos, radijo darbuotojas Juozas Banaitis, 1936 m. baigęs Kauno konservatorijos violončelės klasę pas prof. Povilą Berkavičių. Prieš karą J. Banaitis nemažai prisidėjo prie muzikos mokytojų kvalifikacijos kėlimo ir jaunimo muzikinio auklėjimo gerinimo. 1939 m. jis lankėsi Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Italijoje, kur susipažino su muzikos pedagogikos padėtimi, klausėsi koncertų Liucernos festivalyje. Su Jonu Švedu parašė vadovėlį „Muzika vidurinei mokyklai“, buvo 1940 m. Kaune surengtos mokyklų chorų šventės dirigentas.
1944–1953 m. J. Banaitis ėjo Meno reikalų valdybos prie Ministrų Tarybos viršininko pareigas ir ieškojo būdų, kaip atgaivinti suniokotą švietimo ir kultūros sistemą. Besilankant Maskvoje J.Banaitis gavo pasiūlymą kviesti į Lietuvą muzikantus, kurie galėtų prisidėti prie Lietuvos muzikinės kultūros atgimimo. Tarp pakviestųjų nemaža dalis buvo žydų muzikų, kurie išgyvenę karo baisumus ir Holokausto tragediją, ieškojo palankios terpės realizuoti savo kūrybinį potencialą.
1945 m. į Lietuvą persikėlė smuikininkas Aleksandras Livontas (kitais metais sukanka lygiai 50 m. nuo jo mirties), ką tik baigęs Maskvos konservatoriją, Davido Oistracho klasę.
Po poros metų, 1947-iais, atvyko pianistė Olga Šteinberg, tapusi A.Livonto sutuoktine, per pusšimtį pedagoginio darbo metų suformavusi savo mokyklą – gausų būrį atlikėjų-pianistų, tarptautinių konkursų laureatų, pedagogų, koncertmeisterių (tarp jų - profesorė Veronika Vitaitė, vargonininkas Bernardas Vasiliauskas, Muzikos akademijos profesorė Dalia Balsytė, pianistas, docentas Robertas Bekionis ir kt.).
1945 m. į Lietuvą persikėlė ir smuikininkas Jakovas Targonskis, kuris ėmė griežti Lietuvos kvartete ir pradėjo vadovauti Lietuvos konservatorijos styginių instrumentų katedrai (paskui beveik dešimtmetį jai vadovavo violončelininkas Levas Seidelis, taip pat atvykęs 1945-iais), kuriai be J.Targonskio ir L.Seidelio priklausė smuikininkė Kornelija Kalinauskaitė, kontrabosininkas Povilas Bekeris, smuikininkas Aleksandras Livontas, violončelininkas Povilas Berkavičius, kontrabosininkas Kajetonas Leipus. Katedra rengė smuikininkus, altininkus, violončelininkus, kontrabosininkus, arfininkus, joje buvo dėstomos kamerinio ansamblio ir styginių kvarteto disciplinos. Katedrai plečiantis, ją papildė būrys jaunų stygininkų: altininkas Jurgis Fledžinskas, arfininkė Liudmila Chetagurova, smuikininkai – Eugenijus Paulauskas, Viktoras Radovičius, Saulius Sondeckis, Paulius Juodišius ir Kazimieras Kanišauskas, Algis Gricius, Jurgis Dvarionas, altininkas Petras Radzevičius, violončelininkai – Domas Svirskis, Romualdas Kulikauskas, Silvija Narūnaitė-Sondeckienė, kontrabosininkas Vytautas Sereika. 1959 metais katedrai vadovauti ėmėsi A. Livonto mokinys, smuikininkas ir legendinio Lietuvos kamerinio orkestro dirigentas, prof. Saulius Sondeckis.
1946 m. Vilniuje apsigyveno iš Leningrado atvykęs violončelininkas Michailas Šenderovas, Radiofono simfoninio orkestro koncertmeisteris, vėliau priklausęs Konservatorijos styginių instrumentų katedrai ir kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo tėvas.
Tarp pokario žydų muzikų – ir Hermanas Perelšteinas (grįžęs į Lietuvą 1956-iais, o 1959-iais įkūręs legendinį berniukų chorą “Ąžuoliukas”), ir Kaune gimęs pianistas ir ilgametis Lietuvos operos ir baleto teatro dirigentas Chaimas Potašinskas, ir Tatjana Freidbergaitė, ir 1945-iais grįžęs į Lietuvą kompozitorius, dirigentas ir smuikininkas Abelis Klenickis, ir ilgametis Lietuvos filharmonijos direktoriaus pavaduotojas Pinchas Mendelsonas, subūręs koncertinę grupę, iš kurios pokario metais išaugo visiems gerai žinomas liaudies dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“, ir Kaune gimęs muzikos žurnalistas ir propaguotojas Julius Finkelšteinas, ir dar daugelis kitų, kurie integravosi į Lietuvos kultūrą, tapo jos dalimi ir padarė viską, kad Lietuvos kultūra nestokotų pasaulinio lygmens pavyzdžių.
Comments