Toliau skelbiame ištraukas iš mūsų bendruomenės nario Marko Petuchausko knygos "Santarvės kaina". Jūsų dėmesiui paskutinis fragmentas - "Žemaitija, meilė mano".
ŽEMAITIJA, MEILĖ MANO
Prasidėjo ilga slapstymosi epopėja. Ji truko iki 1944 metų rudens, kol hitlerininkus išvijo iš Žemaitijos.
Virkečių sodyboje prasidėjo visai kitoks gyvenimas. Patys Virkečiai ir du jų nepilnamečiai vaikai gyveno nepaprastai vargingai, susigrūdę viename mažos trobelės gale. Kitame buvo nedidelis apleistas tvartas, anksčiau čia buvo laikoma karvė, kiaulės. Šis taip iki galo ir neiškuoptas, be langų, menkai tevėdinamas tvartas virto mūsų slėptuve, nuolatine gyvenimo vieta. Iš jos į gryną orą išeidavome tik sutemus. Sodyboje nebuvo šulinio, jos gyventojai geriamąjį vandenį semdavosi ir prausdavosi tame pačiame nelabai švariame griovyje. Maistą, kurį Kazlauskas kartkartėm mums atveždavo, dalydavomės su šeimininkais, kurie ir patys vos galą su galu sudurdavo.
Po kurio laiko pajutome, kad mus apspinta utėlės. Iš pradžių galvos. Vėliau, atsiradus ant kojų žaizdoms, jos ėmė daugintis ir po tas žaizdas padengusia luoba. Tai buvo katastrofa. Net gyvendami pusbadžiu gete sugebėjome išvengti panašių nelaimių. Dusdami nešvariame tvarte, pusiau alkani, negalėdami net kiek žmoniškiau nusiprausti, kamuojami žaizdų, utėlėti, jautėmės taip, tarsi gyvi būtume pradėję pūti.
Kartą aplankęs mus ir pamatęs šį liūdną vaizdą, Kazlauskas pasibaisėjo. Suprato, kad toliau mūsų čia palikti negalima. Virkečiai buvo nuoširdūs, labai dori ir drąsūs žmonės, bet bejėgiai padėti net sau patiems. Dėkingumą jiems visados nešiojuosi širdyje.
Kazlauskas bandė mus apgyvendinti pas kaimyną, pasiturintį valstietį Dokšą. Paslapsčius mus kokią savaitę, geraširdžio Dokšo nervai neišlaikė. “Daryk, ką nori, daugiau nebegaliu“,- pasakė jis Kazlauskui.
Pagaliau Kazlauskui pavyko susitarti dėl mūsų su tolokai gyvenusia Šimkų šeima. Jie vaikų neturėjo, gyveno vienkiemyje, toli nuo kaimynų, miško viduryje. Prie sodybos prieiti galima buvo tik iš vienos - kelio pusės. Iš visų kitų pusių sodybą supo miškas, miškingos, nelengvai išbrendamos pelkės.
Jos ligi šiolei stovi akyse. Aš tapau “slaptu“ vienintelės Šimkų karvės piemeniu. Karvė pasirodė pasiutusi, pelkės – dar labiau. Nors ir su pakabintu po kaklu skambalu, žaloji įsigudrindavo akimirksniu dingti man iš akių. Puikiai pažįstanti kiekvieną kimsą, ji vikriai laviravo klampiose pelkėse. Pirmąkart atsidūręs tokiame klampyne, visas pašiurpęs nuo baimės, uždusęs šokinėjau nuo vieno kimso prie kito, panirdamas į vandenį. Visą dieną pramirkęs bėgiojau, ieškodamas savo naujosios gyvenimo draugės. Širdį suspausdavo pagalvojus: nesurasiu Šimkų maitintojos, šeimininkas supyks, neduokdie, ims ir išvarys mus su motina... Tačiau kai vakare šlapias, sušalęs, vis dėlto pargindavau karvę namo, jaučiausi laimingas.
Šimkienė buvo gera mezgėja. Mezgimas buvo svarbus šeimos pragyvenimo šaltinis. Laimei, motina taip pat buvo gera mezgėja ir, pasislėpusi kitame trobos gale, nuo ryto iki vakaro mezgė, padėdama Šimkienei. Taip galėdavome bent kiek atsilyginti savo nelengvai besiverčiantiems geradariams. Prisiminus slapstymąsi pas Virkečius, Šimkų sodybą galima būtų prilyginti vos ne sanatorijai. Šimkai buvo darbštūs, draugiški žmonės. Čia išgyvenome vieną ramiausių ir ilgiausių slapstymosi odisėjos laikotarpių. Bet anksčiau ar vėliau yla išlenda iš maišo. Laikui bėgant aplinkiniai ėmė garsiai kalbėti apie paslaptingus Šimkų sodybos gyventojus. Ir vėl teko bėgti.
Stojo 1944 metų ruduo. Fronto linija ties Šiauliais audrino hitlerininkų jungo kamuojamą ir siaubiamą Žemaitiją. Bėgdami nuo sovietinės armijos, į šį kraštą iš visos Lietuvos sugužėjo nacių talkininkai, vakarykščiai policininkai, žydšaudžiai, kitų kolaborantų struktūrų vadukai. Apsistoję Žemaitijos kaimuose, jie kaitino nacistinę isteriją, sėjo tarp valstiečių įtarumą ir baimę. Surasti valstietį, kuris tokiomis sąlygomis ryžtųsi slapstyti žydę su vaiku, buvo beveik neįmanoma.
Šįkart Kazlauskas, pasitelkęs pagalbon žmonos brolį Lauryną Sondeckį, šiaip taip surado mums vietą. Vėl miškuose, vienkiemyje, kuriame moteris gyveno viena su kokių dvidešimt šešerių metų sūnumi Stasiu. Viskas vyko taip staigiai, tokio jaudulio atmosferoje, jog net jų pavardės nesužinojome.
Vos susipažinus paaiškėjo, kad šeimininkė toli gražu ne konspiratorė. Nuoširdi, atvira moteriškaitė, ji buvo įsitikinusi, kad ir aplinkui visi dori, savi. Tad nėra ir ko slapukauti. Po kelių dienų aplinkinėse kaimo trobose turbūt jau nebuvo žmogaus, kuris nežinotų, kad pas kaimynę apsigyveno žydė su vaiku. Sūnus Stasys pagaliau suvokė, į kokią bėdą visi pakliuvome, bet buvo vėlu. Reikėjo vėl skubiai bėgti, dingti kuo toliau nuo šių gerų, naivių žmonių sodybos.
Stasys susijaudinęs kažkur ilgai bėgiojo. Pavakariais pranešė, kad pagaliau suradęs puikią slėptuvę. Miške troboje gyvenąs senas kavalierius, vienišius, net šeimininkė, ir ta jį palikusi. Vienišius sutikęs mus priimti. Sutemus keliausime. O sutemos tuo metu vis labiau džiugino ir teikė vilčių. Padangė naktimis rausdavo nuo artėjančio fronto pašvaistės, vis garsiau dundėjo kanonada, danguje vis dažniau ūžė sunkūs bombonešiai, skrisdami į Vakarus, o visais vieškeliais ir net siaurais miško keliais bėgo hitlerininkai, spruko masiškai, dieną ir naktį. Lipte aplipę skubančius į Vokietiją tankus, arkliais, rekvizuotais valstiečių vežimais. Kaip pakliuvo. Pagaliau! [...]
[...] Po ilgos nakties kelionės per mišką suradome naujojo mūsų šeimininko trobelę. Malonaus veido, kokių šešiasdešimties metų valstietis. Nuvedęs mus į antrą trobos galą, apnakvintino, pasidžiaugęs, kad va, bus lengviau: vis moteriškos rankos, kurių taip trūksta dabar, išėjus ankstesnei šeimininkei.
Nespėjome apsiprasti naujoje vietoje, kai mus su mama supurtė netikėtas įvykis. Palinkėjęs labos nakties, šeimininkas nuėjo miegoti. Atsigulėme ir mes. Staiga pro mūsų kamaros langelį, rudenėjančio vakaro sutemose šmėstelėjo šešėlis. Pašokusi iš netikėtumo motina spėjo pamatyti greitai tolstantį šeimininką. Suglumome. Šeimininkas nuėjo miegoti ir štai dabar slapta dingo. Pėsčias, naktį. Vienu akies mirksniu apsirengėme ir puolėme į kitą trobos galą. Kambarys buvo tuščias, lova nepaklota. Niekaip negalėjome suvokti, kam prireikė tokios apgaulės. Priėmė mus, rizikuodamas sutiko priglausti, ir staiga – dingo. Slapčia. Spėlioti nebuvo laiko. Nejaugi ryžosi įduoti mus miestelio policijai?
Spėriai išbėgome į mišką. Pasilikti čia, netoliese būtų beprotystė. Vienintelis būdas gelbėtis – žūtbūt surasti kelią į Stasio sodybą. Tai reikėjo padaryti kuo skubiau: Stasį su motina irgi reikėjo perspėti.
Gūdi rudens naktis, nors į akį durk. Stasys vedė mus ilgu miško taku. Tokių takų miške pilna. Tamsoje visi panašūs. Susijaudinę mes beviltiškai klaidžiojom tai vienu, tai kitu taku. Atrodė, kad galutinai pasiklydome. Tačiau vieną dalyką prisiminiau: mes su Stasiu, mes perėjome lieptą per nedidelę upę. Uždusę, desperatiškai ieškojome tos upės. Pagaliau atradome. Bet kur lieptas? Šliaužiojome tamsoje palei krantą, apgraibomis jo ieškodami. Visai nusikamavę, šlapi, apdraskytais drabužiais, šakų nubraižytais veidais pagaliau užčiuopėme tą nelemtą lieptą.
Suradome sodybą. Pažadinome išgąsdintus šeimininkus, viską papasakojome. Stasys įtikinėjo, kad senuką gerai pažįstąs, žmogus jis padorus. Kažkaip nesitiki, kad jis galėtų ryžtis tokiam žygiui. Tačiau šeimininko poelgis nesuprantamas. Vienišas, giminių miestelyje neturi. Kuriems galams naktį, slapta dingti iš namų... O jeigu vis dėlto paaiškės, kad žmogus ir neketino nieko įskųsti. Kas tada? Kaip pažiūrėtume jam į akis? Nutarėme grįžti į mišką ir laukti, kas bus. Stasys mus gerai paslėpė miško tankmėje, o pats pasislėpė pamiškėje. Stebėjo iš tolo trobelę.
Jau švito, kai atsėlinęs Stasys pranešė, kad grįžo šeimininkas. Dar kiek laiko palaukėme, įsitikinę, kad viskas ramu, lyg vagys įsėlinome į kamarą. Su Stasiu sutarėme šeimininkui nieko nesakyti. Kai atsidūrėme kamaroje, šeimininkas jau miegojo.
Kitą dieną lyg niekur nieko pasilabinome su šeimininku. Šis kiek nedrąsiai, lyg atsiprašinėdamas pranešė, kad jam pavykę pasimatyti su palikusia jį šeimininke. Mūsų geradarys, pasirodo, neatlaikęs vienatvės, naktį nudūlino į miestelį. Ne mūsų išduoti, o mylimą moterį susigrąžinti. Taip lyriškai senberniui, o mums graudžiai baigėsi šis naktinis įvykis. Nors per tokią naktį ir pražilstama.
Šeimininkės sugrįžimas, pasirodo, nieko gero nežadėjo. Vos susipažinusi, pareiškė, kad mūsų laikyti negalės. Artimiausiu laiku mums reikėsią išsinešdinti. Padėtis atrodė beviltiška. Pas Stasį grįžti negalima, nuo Kazlauskų mes atkirsti fronto linijos. Tačiau šįkart mums pagaliau nusišypsojo laimė. [...]
[...] Šaltas, vėjuotas, lietingas 1944-ųjų rudens rytas. Mudu su mama laimingi skubame Šašaičių kaimo link. Mus gena ilgam įsišaknijęs baimės jausmas. Greičiau nuo fronto linijos, pastaruoju metu ji nuolat pasistūmėdavo tai į vieną, tai į kitą pusę. Kai po ilgos kelionės, uždusę, kiaurai permirkę pagaliau pasiekėme Šašaičius, atsidūrėme Kazlauskų glėbyje.
Tik žmogus, išgyvenęs konclagerį ir slapstymosi vargus, gali suprasti, ką tuomet jautėme. Tarsi staiga patenki į kitą, jau užmirštą pasaulį. Gali garsiai kalbėti, juoktis... Šito aprašyti neįmanoma.
Ilgas atsisveikinimas su brangiausiais žmonėmis: Juozu, Eugenija... Ilgas ir skausmingas.
Juozas Kazlauskas nuolatos mus globojo, vežė maistą, ieškodavo eilinės slėptuvės. Užkurys, atėjęs į turtingą žmonos ūkį, pavertė jį vienu labiausiai mechanizuotu. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad jis ir anksčiau buvo sumaniai tvarkomas Lauryno, Jackaus Sondeckio tėvo, kuris diegė ūkyje naujoves. Žentas pratęsė senojo Sondeckio šeimininkavimo tradiciją. Nebaigęs didelių mokslų, paprastas valstietis, Juozas turėjo šviesią inžinieriaus konstruktoriaus galvą ir auksines rankas. Tai tikras, anot Vaižganto, “deimančiukas”. Su vyresniojo sūnaus Gedimino, studento, pagalba kieme ant karties sumontavo prietaisą, kuris vėjo malūno principu aprūpindavo trobą elektra. Aplinkiniai kaimai jos dar neturėjo. Kazlauskai ir mes su motina vakarais priglusdavome prie patyliukais įjungto radijo ir, užgniaužę kvapą, klausydavomės pranešimų iš fronto.
Juozas Kazlauskas turėjo ne tik auksines rankas, bet ir jautrią širdį. Vieną gražią vasaros dieną, praėjus kokiam mėnesiui po to, kai Ruzgienė atvežė mane į Šašaičius, Kazlauskas netikėtai pasakė: „Žinai, Joni, vis pagalvoju apie tavo mamą. Kaip ji ten gyvena viena, be tavęs, nieko apie tave nežino. Sakau, imsiu rytoj iš ryto, pasikinkysiu arklį ir šoktelėsiu jos aplankyti. Anksti išvažiavęs, vakarop spėsiu sugrįžti, linkėjimus nuo jos parvešiu.“
Vakarėjant iš tolo jau matau nekantriai lauktą Kazlausko bričką. O joje, negaliu patikėti, laime švytintis mamos veidas. Juozas taip lakoniškai pakomentavo mamos atsiradimą: „Pagalvojau, ką ji ten viena, vargšė tarnaitė triūsia nuo ankstaus ryto iki vakaro, o tu, Joni, kažkur irgi vienas. Gal gi sakau, jums dviese bus linksmiau...“ Taip Kazlauskas ant savo galvos užsivertė naujų rūpesčių, pagailėjęs svetimo vaikigalio, nepažįstamos moters.
Juozas Kazlauskas daug kuo išsiskyrė iš savo aplinkos. Nelankąs bažnyčios, Šašaičiuose, gražiosios Varduvos krašte, ir Žemaičių Kalvarijoje jis turėjo bedievio ciciliko reputaciją. Sunku pasakyti, kas iš tikrųjų lėmė jo tragišką likimą: pažiūros, pavydas. Po ilgų paieškų Juozas buvo rastas miške, pakartas ant vadelių. Tragiškai susiklostė ir kitų šeimos narių likimai.
Tragiška buvo kiekvienam savaip. Kad ir, sakykime, Jackaus Sondeckio tėvui – senajam Laurynui. Argi jam, senyvam žmogui, lengva buvo rizikuoti dukters Eugenijos, žento Juozo, pagaliau trijų anūkų - mažosios Alinos, Gedimino ir Algio gyvybėmis. Dėl mūsų, vakar dar visai nepažįstamų žmonių. Tačiau nė vieno priekaišto, abejonės, nė vieno nepasitenkinimo atodūsio. Lauryną visi gerbė. Visi žemaitiškai jį vadinome Papuniu. Mažakalbis, lyg ir nesikišantis į ūkio reikalus, tačiau jo išraiškingos gilios akys buvo tarsi sąžinės veidrodis. Niekad neužmiršiu Papunio rūpesčio geto vaiku. Jo meistriškai išdrožtų žemaitiškų klumpių, kurias greitai išmokau avėti. Jos gelbėjo šaltą žiemą. Ir dovanotų kailinių. Su šiomis klumpėmis ir kailiniais ilgai nesiskyriau. Net atvykęs į Vilnių 1944-ųjų rudenį, pas Ruzgius į Žvėryną atsibeldžiau su Papunio klumpėmis ir jau nusitrynusiais žemaitiškais kailiniais... Kiek tokių Juozų ir Laurynų sutikau per savo klajones po Žemaitiją, kurią pamilau visam gyvenimui. [...]
[...] Vis matau ir matau Šašaičius. Varduvą, vingiuojančią palei pačią Kazlauskų sodybą. Tereikia nusileisti keliolika žingsnių žemyn. Tvirtai suręsta dviejų galų žemaitiška troba su ryškiais baltais langais. Didžiulis sodas, bičių aviliai, kuriuos taip meistriškai puoselėjo Juozas. Dirbo lėtai, su kažkokiu ypatingu malonumu ir susikaupimu, tarytum atliktų svarbią, sakyčiau, mokslinę misiją.
Didžiulis aptvertas kiemas, viduryje kūdra, už jos kiaulidės, dar toliau svirnas, kitoj pusėj kūtė. Iš čia kasdien švintant išgindavau didelę Kazlauskų bandą – šešiolika melžiamų karvių, keletą telyčaičių, galingą bulių ir keturiasdešimt juodagalvių avių. Mano nuolatinis nepavargstantis oponentas – didžiulis piktas avinas (taip bent man, dvylikamečiui, atrodė). Vos tik bandą atvarydavau į ganyklą, prasidėdavo nesibaigiantis mūsų galynėjimasis. Apsilaižęs (tai buvo ženklas, kad jau pyksta) puldavo mane, norėdamas žūtbūt smogti savo galinga kakta. O aš, kaip įmanydamas, išsisukinėdavau. Kai avinas grėsmingai priartėdavo, staigiai stryktelėdavau į šoną, ir jis įsiutęs prašaudavo pro šalį. Ir taip be galo. Avinas lakstydavo sunkokai – jam gerokai trukdė jo veislinis ištobulintas, varpus primenantis vyriškumas. Kai abu gerokai pavargdavome, guldavausi ant pievos ir leisdavau avinui pergalingai priartėti. Bet gulintį jam buvo sunkiau smūgiuoti. Tą akimirką stipriai apsikabindavau avino kaklą ir mikliai užšokdavau ant jo galingos nugaros. Prasidėdavo antrasis žaidimo raundas. Avinas sekė paskui bandą, vis bandydamas mane nupurtyti, o aš, kaip tikras toreadoras, pergalingai jodavau namų pusėn. Tai berods buvo vieninteliai ištrūkusio iš geto vaikigalio žaidimai, laiminga atokvėpio akimirka. Tačiau priartėjus prie sodybos, skubiai nusiropšdavau nuo avino. Žinojau, šeimininkai, pamatę tokį “jojimą”, nepaglostys.
Du kartus per dieną girdydamas Varduvoje gražius Kazlauskų arklius, išmokau jodinėti ne tik ant avino. Atokiau nuo sodybos buvo Kazlauskų miškas, aptvertas medine tvora. Čia vasarą paleisdavo ganytis arklius. Juos kasdien reikėdavo pagirdyti, tai buvo maloniausias darbas. Apžergęs vieną kurį arklį, be balno, smagiai jodavau pro sodybą Varduvos link. Nusileidęs nuo stataus upės šlaito, pagirdydavau ir jodavau atgalios. Retsykiais girdydavau tris arklius iš karto. Jodamas ant vieno, kitus du laikydavau iš abiejų šonų už pavadžių. Ne sykį lėkiau nuo arklio, bet vis sėkmingai. Kartą jojau girdyti gražuolės obuolmušės, kaip ją vadindavo Kazlauskai, belgiškos kumelės. Ūkio pasididžiavimo. Sėdėdamas ant obuolmušės apvalainos nugaros, vos apskėsdamas ją kojomis, staiga išgirdau artėjantį nerimastingą žvengimą. Pasirodo, netoliese lauke ganęsis juodbėris eržilas dveigys, sukurstytas mano gražuolės, nutraukė pančius ir energingai vijosi mus. Akimirksniu suvokiau, kad šis besimezgantis meilės romanas gali man liūdnai baigtis. Baisiai persigandęs, ėmiau visaip raginti kumelę, tačiau ši, matyt, persigandusi ne mažiau už mane, pasileido zovada sodybos link. Įlėkęs į kiemą, vos spėjau nušokti ir užkelti vartus bėriui prieš pat snukį. Kazlauskų ūkyje palengvėle perpratau ir intymų gyvūnų pasaulį.
Ko tik aš neišmokau. Pjauti žolę, arinėti bulves, akėti, krauti ir vežti šieną. Melstis ir giedoti per atlaidus einant keliais garsiąsias Žemaičių Kalvarijos stacijas. Beje, didžiausią komplimentą savo pamaldumui susilaukiau prie nuostabaus grožio medinės Platelių bažnyčios. Ten kartą atvežiau šeimininkus, važnyčiodamas puošnią Kazlauskų bričką.”Koks pamaldus inteligentiškas jūsų piemuo”,- pašnibždėjo Kazlauskienei pažįstama, įdėmiai stebėjusi mus bažnyčioje. Dieve, aš iš tikrųjų stengiausi.
Išmokau valgyti ir žemaitišką pusmarškonę košę. Ją, labai skanią, didžiuliame ketaus puode kas rytą pusryčiams virdavo visai šeimynai Eugenija Kazlauskienė.
Pusryčiai man priminė apeigas. Centre už ilgo stalo sėsdavosi šeimininkas. Tik po jo susėsdavo ir visa gausi šeimyna. Prisispaudęs prie krūtinės milžinišką kvapios duonos kepalą, peiliu, panašiu į durtuvą, atriekdavo dviejų delnų dydžio riekes. Kiekvienas pasiimdavo vieną ir mediniu šaukštu kabindavo iš savojo krašto pusmarškonę. Iš didelio, it prausimuisi skirto dubens. Šeimininkas savuoju šaukštu dubens vidury įsprausdavo duobutę, į kurią tiesiai iš katiliuko supildavo karštų spirgų. Kiekvienas, iš savo galo kabindamas košę, mirkydavo į spirgus, užgerdamas rūgpieniu.
Daug ką sugebėjęs išmokti, vieno neįstengiau: niekaip nelindo į gerklę košė iš dubens, iš kurio valgė visa šeimyna. Greitai susivokusi Eugenija įkrėsdavo man košės į atskirą dubenėlį, tačiau vien bulvių, be miltų. Šeimynai paaiškino, kad tas miesčioniukas, girdi, nepratęs prie kaimiškos pusmarškonės. “Incidento“ buvo išvengta, niekas neįsižeidė.
Šašaičių šeimininkai, visa plati giminė, samdiniai. Kiekvieną jų regiu taip ryškiai, lyg vakar būtume išsiskyrę.
Plati Sondeckių giminė žinojo tikrąją mūsų biografiją, moraliai rėmė Kazlauskus jų rizikingame žygyje. Kiek žinau, niekad nepriekaištavo, kad rizikuoja savo ir vaikų gyvybe. Tik kartą Eugenija prasitarė mamai, kad vienas atvykusiųjų nusistebėjęs tokiu jos elgesiu ir pataręs „kuo mikliau, kol nevėlu, atsikratyti tuo žyduku“. Bet Kazlauskai nė akimirkai nesusvyravo. [...]
[...] Kai virš Vilniaus žydų pakibo grasi geto perspektyva, savo trijų kambarių butą Algirdo gatvėje palikome vienam vaistininkui ir jo žmonai. Nebeprisimenu, kaip anuomet ta porelė atsidūrė mūsų bute. Pamenu tik, kad jie dievagodamiesi įtikinėjo motiną, visai sutrikusią dėl tėvo arešto, patikėti jiems mūsų butą. Žadėjo it akies vyzdį saugoti mūsų daiktus ir atiduoti, kai tik prireiks.
Kai 1941 m. rugsėjį motina, močiutė ir aš buvome varomi į getą, beveik nieko neįstengėme pasiimti su savimi. Piktai skubinami policininkų, žingsniavome tokių pat vargetų minioje, kuri it upė vingiavo Algirdo, Naugarduko, Pylimo gatvėmis. Prisimenu tik senukų ir moterų aimanas, įvairiausius daiktus, byrančius iš plyštančių maišų ir lagaminų...
Badaudami gete, neturėdami ką parduoti ar iškeisti į duonos kąsnį, kreipėmės į vaistininko šeimą. Kai motinos paprašytas pažįstamas pasibeldė į mūsų buto duris, vaistininkienė pagrasino, kad iškvies gestapą. Traukiantis hitlerininkams, vaistininkas su žmona nedrįso likti Vilniuje. Apsigyveno provincijoje, tikėdamiesi, kad ten bus saugiau. Motinai vis dėlto pavyko sužinoti, kur jie gyvena, ir nuvažiavo “pažiūrėti jiems į akis”. Vaistininko šeima baisiai persigando, netikėtai išvydusi gyvą mamą. Teisinosi, visaip melavo, begėdiškai išsisukinėjo, atsiprašinėjo, pagaliau net bruko motinai vienintelį esą išlikusį daiktą - tėvo paltą. Grįžusi namo mama nutarė nekerštauti. Žinau ir daugiau išsigelbėjusių šeimų, kurios nekerštavo savo ar giminių skriaudėjams. Galima ginčytis, kaip elgtis su tokiais niekšais. Teisti savuosius niekšus pirmiausia privalo gentainiai. Jeigu jiems užtenka sąžinės, pilietiškumo, o svarbiausia - drąsos. Tačiau mano ilgo gyvenimo patirtis vis labiau įtikina, kad atlaidumas žudikams Holokausto metais šiandien neretai virsta jų garbinimu. Jis gi, savo ruožtu, - baltutėmis plunksnomis apsipūkavusių neonacių išpuoliais, kraupių žudynių ir kruvino teroro aktais. […]
[...] Vieną gražią 1949 metų dieną ryžausi kreiptis į meno reikalų valdybą ir paprašyti siuntimo į Maskvos teatro meno institutą. Jos viršininkas nužvelgė mane ir nusišypsojęs paklausė: „O jūs, jaunuoli, laikraščius skaitote?“ - „Skaitau“,- sumišęs atsakiau. – „Na, tai suprantate?“. - „Mm... suprantu“,- susivokiau po ilgos pauzės. Laikraščiai mirgėte mirgėjo straipsniais apie meno kritikus. Jų pavadinimai įspūdingi: „Išrausime iš pašaknų teatro kritikus kosmopolitus“, „Galutinai sutriuškinti antipatriotinę teatro ir literatūros kritikų grupę“ ir pan. Buvo vardijami plačiai žinomi meno žmonės, o skliaustuose įrašomos pavardės, aiškiai nurodančios jų žydišką kilmę.
Sklandė net populiarus anekdotas. Tūlas pilietis kreipėsi į civilinės metrikacijos biurą, prašydamas pakeisti pavardę. Valdininkas nustebo: kuriam galui keisti Ivanovo pavardę į Petrovo? Ivanovas paaiškina: kai vėl daužys už keliaklupsčiavimą Vakarams, tai prie Petrovo pavardės skliaustuose įrašys Ivanovą, o ne Finkelšteiną...
Įstojau į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Jeigu ne teatras, pagalvojau, tai ne taip jau ir svarbu, ką studijuoti. [...]
[...] 1954 metais, kai baigiau Teisės fakulteto penktą kursą ir likau be paskyrimo, jau turėjau darbą. Iki šiol prisimenu, kaip pasikvietęs mane fakulteto dekanas Kęstutis Domaševičius iš esmės ištarė tą pačią mintį, kurią prieš penkerius metus buvau girdėjęs Meno reikalų valdyboje: „Vyras esi gabus, reikėtų į aspirantūrą, bet galiu pasiūlyti tik laisvą diplomą. Pats supranti...“ Dabar supratau iš karto.
Commentaires