Ieškoti
  • vilniusjews

Markas Petuchauskas. Santarvės kaina (ištraukos, antroji dalis)


Toliau skelbiame ištraukas iš Marko Petuchausko knygos "Santarvės kaina". Jūsų dėmesiui du fragmentai - "Vilniaus gete" ir "Žydšaudys Vincė".


Markas Petuchauskas Lietuvos Respublikos Prezidentūroje
Markas Petuchauskas Lietuvos Respublikos Prezidentūroje

VILNIAUS GETE


1941 m. rugsėjo 6 d. įkūrus getą, su motina atsidūrėme Rūdninkų gatvėje, netoli geto vartų, mažame, žmonių perpildytame kambaryje.

Dvejus metus gyvenome būdingais getui rūpesčiais. Kaip nenumirti badu, kaip išgyventi.[...]

[...] Vaiko atmintyje išliko šiurpūs mirties, bado, pažeminimo ir heroizmo vaizdai.

Lankiau žydų mokyklą, pirmąkart galėjau geriau išmokti žydų kalbą, raštą. Šiauliuose lankiau hebrajų vaikų darželį. Pirmieji meno blyksniai mano sąmonėje siejasi su knygomis, kurias ryte rijau geto bibliotekoje. Knygų, meninės fantazijos pasaulis padėdavo užmiršti šiurpią realybę, be perstojo kankinantį alkį, šaltį, baimę. Priprasti prie ankšto kambarėlio, kuriame buvo sugrūsta daugiau kaip dvidešimt žmonių. Visi suguldavo dviem eilėm ant grindų, galvomis į vidų, kojomis į sieną. Norint prasiskverbti prie durų, reikėdavo balansuojant tamsoje žengti per miegančiųjų galvas.

Gyvenimas pusbadžiu prasidėjo nuo pirmųjų dienų gete. Prisimenu, pirmaisiais mėnesiais mes su mama mitome iš prairusio pustuščio maišo, kuriame buvo papelijusių morkų ir pavytusių kopūstų galvų. Negalėčiau dabar pasakyti, iš kur mamai pavyko jį gauti. Kramtėme morkas ir kopūstus tiesiai iš maišo, negalėdami išsivirti. Ligi šiol pamenu tą bjaurų šleikštulį nuo jų. Kito maisto neturėjom. Kai dauguma gyventojų, surikiuoti kolonomis, išeidavo dirbti į miestą, bute kiek pralaisvėdavo. Tačiau patekti į virtuvę ar tualetą iš ryto buvo įmanoma tik išstovėjus ilgoje eilėje. Prieš mane, prisimenu, stovi įsimylėjėlių porelė. Ji graži, aukšta, liekna kaip styga, mėlynos akys, visai ne žydiškai užriestos į viršų nosie galiukas. Jis greta atrodo žemesnis, tuktelėjęs, praplikęs, gal kiek vyresnis. Eilė juda lėtai siauru koridoriumi. Kalbamasi pusbalsiu, stengiamasi netrukdyti kitiems. Per tą „pusbalsių“ chorą girdžiu tik Jo tyliai, dainingai, lyg kokį meilės užkalbėjimą, kartojamus žodžius: „Lizikovka, Lizikovka, Lizikovka, busiukovka, busiukovka, busiukovka“. Aš, dešimtmetis, suprantu: Liza – ir bučkiai, bučkiai. Supranta tai visi buto gyventojai, žvelgiantys su simpatija į įsimylėjėlius. Nežinau, ar getas pasiglemžė iš jų medaus mėnesį ar metus. Bet žinau, kad gyvenimą. Tą pačią dieną, kartu, kaip Romeo ir Džiuljetą. Išėjo iš ryto į darbą kartu, ir kartu – nesugrįžo. Šiandien, po aštuoniasdešimties metų, matau juos laimingus, įsimylėjusius, ir girdžiu: “Lizikovka, busiukovka...“

Norint išeiti iš mūsų pustamsio kambario į gatvę, reikėdavo pereiti kitą, matyt, buvusį valgomąjį. Jo centre didelis apskritas pietų stalas. Vieną rytą pastebėjau ant jo perdžiūvusią duonos plutą. Praėjau pro ją, paskui neiškentęs grįžau atgal. Ir taip kelis kartus. vis eidavau pro tą nelemtą plutą, o viduje virė tiesiog hamletiška kova – paimti ar ne. Nusikankinęs, taip ir neišdrįsau. Dar ilgai akyse stovėjo ta nelemta pluta. Kankino ne vien alkis. Kankino ir bejėgiškumas: girdi apie kažkur kuriamą kovinę organizaciją, kažkas bėga iš geto, o tu pasmerktas stingdančiam sielą bejėgiam laukimui...

Mūsų perpildytas kambarys palengva ėmė tuštėti. Vos ne kasdien. Tai vienas, tai kitas kambario gyventojas, su kuriuo vos spėjai susipažinti, išėjęs iš ryto, į kambarį nakvoti nebegrįždavo. Smarkiai buto gyventojus praretino 1941 m. rudenį surengta vadinamoji “šainų” akcija. Naciai sumanė likviduoti „nedarbingą“ Vilniaus žydų dalį, paskirstę dirbantiems vienokius “šainus”, t.y. darbo pažymėjimus, o nedirbantiems – kitokius. Kiekvienas dirbančiojo pažymėjimas garantuodavo vyrui arba žmonai ir dviems vaikams teisę gyventi. Laikiną.

Mama iš pat pradžių gavo darbo ir tokį pažymėjimą, apsaugodama ir mane. Spalio mėnesį, likvidavus antrąjį getą, į kurį buvo suvaryta daugiausia senyvo amžiaus nedarbingų žmonių, naciai ėmėsi mūsų, pirmojo geto. Rūdninkų gatvėje buvome visi surikiuoti, kiekviena šeima su dirbančiojo pažymėjimu privalėjo praeiti kontrolę prie geto vartų. Praėję patikrinimą, buvome rikiuojami į kolonas ir varomi į antrąjį getą, į ką tik ištuštėjusius butus: jų gyventojai jau buvo nužudyti.

Neįmanoma užmiršti siaubingos egzekucijos prie pirmojo geto vartų. Susigrūdę, persigandę žmonės, verkiančios moterys, klykiantys vaikai. Visi, lyg skęstantys griebdamiesi paskutinio šiaudo, stengėsi prasmukti be pažymėjimo pas laiminguosius - anapus vartų. Kareiviai juos talžė šautuvų buožėmis, stumdė, vaikus mėtė atgal pro vartus. Mačiusiam visa tai turbūt nesunku būtų įsivaizduoti, kaip atrodytų pasaulio tvanas. Žmonės, palikti pirmajame gete, buvo pasmerkti. Išskyrus tuos, kuriems pavyko pasislėpti iš anksto parengtose slėptuvėse (gete jas vadino “malinomis”). Po kelių dienų trukusio policijos ir kareivių siautėjimo, kratant kiekvieną kambarį, užkaborį, likviduojant surastas slėptuves, mus vėl grąžino į nuniokotus namus Rūdninkų gatvėje.

Kiekvienam išlikusiam mūsų „geradariai“ padidino gyvenamąjį plotą. Tačiau kambarys dvelkė mirtimi. Sunku buvo ten pasilikti. Motinai pavyko rasti kambarį pirmame aukšte, kuriame kitados, matyt, buvo arbatinė. Pro lentomis užkaltų langų tarpus galima buvo įžiūrėti Visų Šventųjų bažnyčios bokštus.[...]

[...] Kartą, grįždamas iš mokyklos ir ruošdamasis pereiti į kitą Rūdninkų gatvės pusę, pastebėjau, kad ji tarsi išmirusi. Tai reiškė, kad geto šefas esesininkas Francas Mureris lankosi gete. Tokiu metu jokia gyva dvasia neturėjo teisės pasirodyti gatvėje. Tai grėsė sušaudymu. Pasislėpęs tarpuvartėje, ilgai ir nekantriai trypiau, laukdamas, kada pro geto vartus išeis Mureris su palyda. Pagaliau neiškentęs iškišau galvą, apsižvalgiau: aplink tylu, tuščia. Man tereikėjo perbėgti į kitą gatvės pusę. Neiškentęs išbėgau į gatvę. Ir, o Dieve! Beveik šokte užšokau ant tarytum iš po žemės išdygusio Murerio. Pajutau skaudų ilgo blizgančio bato spyrį. It kamuolys įlėkiau į mūsų namo vartus. Tik vėliau, atsipeikėjęs iš baimės ir skausmo, suvokiau, kad likau gyvas. Per stebuklą. Nežinau, kodėl Mureris nenušovė manęs. Galgi tą akimirksnį jame nugalėjo futbolininko aistra...

Sunkią valandą, kai paaiškėjo, kad Vilniaus geto dienos suskaičiuotos, netikėtai mums ranką pratiesė Jono ir Stasės Ruzgių šeima. Motiną su Ruzgiais supažindino kaimynė Paliukienė. Jos vyras – lietuvis, teisininkas su sūnumi gyveno laisvėje. Ruzgiai padėjo Paliukui gelbėti žmoną. Ji ir pasakė motinai, su kuria draugavo: “Supažindinsiu tave su nuostabiais žmonėmis, jie padės jums. Skubėk, laikas nelaukia.”

Iki karo su Ruzgiais nebuvome pažįstami. Jie pasiūlė mums pagalbą.

Sudėtingiausia buvo vaikui. Negalėjau išeiti pro geto vartus, pro juos kasdien į darbą išeidavo šimtai suaugusiųjų. Vargais negalais motinai pavyko surasti darbininkų brigadą, kuri važiuodavo tvarkyti žydų kapines. Mane paslėpė vienkinkio vežimo dugne, apkrovė maišais, šiaudais, o ant viršaus užsėdo keletas darbininkų. Varganas kuinas lėta žingine tempė vežimą per visą miestą. Gulėjau dugne, prispaustas augalotų vyrų. Buvo karštas vidurvasaris, kaitino liepos saulė. Kvėpuoti nebuvo kuo. O vežimas, atrodė, nejuda... Vėliau Stasė Ruzgienė pasakojo, kad su darbininkais iškėlusi mane iš vežimo leisgyvį, pažaliavusį. Šiaip taip atgaivino.

Stasė nusivedė mane į namus. Ruzgiai gyveno Onos Vytautienės gatvėje, Žvėryne. Antrajame nedidelio dvibučio mūrinio namo aukšte. [...] Palikusi mane vyro globai, Stasė nuskubėjo į susitikimą su mano mama. Jai pabėgti buvo paprasčiau. Išėjusi iš darbo, nusivilko švarką su geltonomis žvaigždėmis ir kartu su Stase atžingsniavo į Ruzgių butą.

Visus hitlerinės okupacijos metus Ruzgiai savo bute Žvėryne slėpė žydę Lizą Aizenberg ir jos mažytę mergytę. Tad ilgesnį laiką mums pasilikti ten buvo neįmanoma. Tuomet ir iškilo Jackaus Sondeckio pavardė. Šiaulių burmistras Sondeckis ilgus metus dirbo su tėvu miesto savivaldybėje. Žinomas humanistas, plačių pažiūrų žmogus, vienas žymiausių Lietuvos socialdemokratų partijos kūrėjų, mokslininkas ekonomistas.

Atsidūrus gete ne vienas pažįstamas lietuvis yra pratiesęs mums pagalbos ranką. Žinomas teisininkas profesorius Kazimieras Šalkauskis dažnai kviesdavosi motiną, išėjusią iš geto į darbus, apsilankyti jo bute Žygimantų gatvėje. Pavalgydindavo ir dar duodavo maisto, kad nuneštų sūnui. Profesorius atvirai piktinosi hitlerininkų ir lietuvių žydšaudžių veikla, sielodamasis kartodavo motinai, kad ši juoda dėmė ilgai lydės lietuvių tautą. Tam, kad sėkmingai pajudėtume iš Vilniaus, pirmiausia reikėjo asmens dokumentų su lietuviškomis pavardėmis. Kazimieras Šalkauskis gerokai rizikavo ir nemažai privargo, kol pagaliau juos pavyko gauti. Kelionėn į Šiaulius drauge su Stase Ruzgiene išsiruošė Marija Petrauskienė ir aš – Jonas Petrauskas.

Dirbdamas Vilniaus sveikatos skyriuje, Ruzgys sugebėjo parūpinti komandiruotę. Kitaip neįmanoma būtų nusipirkti geležinkelio bilietų. Perone reikėjo pereiti vokiečių karininko vadovaujamo patrulio patikrinimą.

Pagaliau atsidūrėme Šiaulių traukinyje. Nespėjome lengviau atsikvėpti, kai prieš mus staiga atsisėdo jauna lietuvė su hitlerine svastika elegantiško kostiumėlio atlape. Moteris pasirodė gana plepi, žingeidi, tuojau pat pasigyrė dirbanti gestape. Ji ypač domėjosi vaiku (t.y. manimi), vis tai šį, tai tą paklausdama. Tačiau patyrusi konspiratorė Ruzgienė tarsi numatė tokį atvejį. Iš anksto apmuturiavo mano veidą dideliu baltu tvarsčiu. Atseit, vaikui sopa dantis. Ir kalbėti negali, ir veidas nelabai matosi. O mano veidelis turėjo daugiau semitinių bruožų, nei anuomet reikėjo.

Markas Petuchauskas ir Saulius Sondeckis
Markas Petuchauskas ir Saulius Sondeckis

Šiauliuose Stasė vėl pasirodė esanti išmoninga ir drąsi konspiratorė. Buvo vakaras ir reikėjo kur nors pernakvoti, o į miestą išeiti pavojinga – pilna pažįstamų. Ruzgienė su dokumentais nuėjo pas vokiečių kariškių viešbučio, esančio prie geležinkelio stoties, komendantą. Gavo leidimą mums pernakvoti. Kas gali būti saugiau ir pavojingiau, kaip nakvoti vokiečių karininkų viešbutyje!

Iš ryto Stasė nuėjo į Dvaro gatvę, kur gyveno Sondeckiai, ir gavo palaiminimą keliauti į Telšių apskrities Šašaičių kaimą, į Sondeckių ūkį. Jame šeimininkavo Jackaus Sondeckio sesuo Eugenija su vyru Juozu Kazlausku. Pakeliui sustojome Mažeikiuose. Iš čia su Stase keliavome į Šašaičius, o motina, kaip buvo sutarta, išvažiavo traukiniu į Nasvyčių dvarą.



ŽYDŠAUDYS VINCĖ


Taip aš tapau piemeniu Joniu. Greitu laiku jau kalbėjau žemaitiškai, ganiau šešiolikos melžiamų karvių bandą, girdžiau arklius. Buvo pati šienapjūtė. Ir man teko grėbti, krauti ir vežti šieną ne vien su Kazlauskų samdinėm – “mergom“, kaip jas čia vadino, bet ir su Kazlauskų bernu Vince. Kazlauskai perspėjo, kad būčiau atsargus, kuo mažiau plepėčiau ir saugočiausi Vincės. Jis, pasirodo, kaime žinomas Alsėdžių žydšaudys. Dabar, 1943 metais, pritrūkęs “darbo” pagal „specialybę“ (Alsėdžių žydai jau buvo iššaudyti), jis parsisamdė Kazlauskų ūkyje. Smulkutis, tamsių siaurų akių, veriančiu žvilgsniu, juodo gymio. Keikėsi jis visomis įmanomomis ir neįmanomomis rusiškų keiksmažodžių variacijomis, kokių niekur daugiau nesu girdėjęs. Įtariu, kad jų prasmės nelabai tesuprato, rusų kalbos nemokėjo. Bet didžiausias ir nuolatos vartojamas keiksmažodis buvo žydas. Jeigu tu valgai, tai: “Ko valgai kaip žydas?“ Jeigu stovi: “Ko stovi kaip žydas?“ Jeigu eini: “Ko eini kaip žydas?“, “Ko žiūri kaip žydas?“ - ir taip be galo. Gana draugiškai pasitikęs mane, piemenį Jonį, jis ir su manimi kalbėjo panašiai (“Ko stovi kaip žydas? Ko eini kaip žydas?..”)

Stengiausi niekaip nereaguoti į šitokį Vincės žodžių lietų. Tarsi tai būtų sakoma ne man. Atrodo, tai pavykdavo. Iškentėjau kol rudenį baigėsi Vincės tarnavimo laikas ir Kazlauskams pagaliau pavyko atsikratyti pavojingojo Vincės.

Pasidarė ramiau. Taip bent mums atrodė. Bet neilgam. Vieną dieną, grįžęs iš Sedos miestelio, Kazlauskas sunerimęs pranešė, kad sediškis pažįstamas perspėjęs saugotis. Esama kažkokių skundų, kad Kazlauskai slepia žydus ir komunistus. Tą pačią dieną Kazlauskas išvežė motiną ir mane pas pažįstamus mažažemius kaimynus Virkečius, gyvenusius atokiau nuo žmonių, miško pakraštyje. Čia mes jau slapstėmės nuo visų.

Vos spėjome pabėgti. Paryčiais, auštant policininkų gauja iš visų pusių įsiveržė į Kazlauskų sodybą. Kratos, tardymai. Bet baltaraiščiai taip nieko ir nepešė.

39 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską