Search
  • Eva TOMBAK

Levas Kovarskis: „Tėvas man perpasakojo visą Bibliją, kai vaikštinėjome po Lenino aikštę“

Updated: Jul 31

Dažnai su žmona pasišnekame, kad mūsų tėvams karas ir prieškario laikotarpis buvo tiek pat artimi, kiek mums gyvenimas Lietuvoje prieš išvažiavimą svetur. Prieškaris, karas mūsų tėvams, ko gero, buvo realesnis už pokario gyvenimą – taip ir mudviem su žmona gyvenimas „iki“ tebėra realesnis už gyvenimą „po.“ Mes jų nesuprantame, kaip mūsų dukra nesupranta mūsų ir kaip apskritai vaikai nesupranta tėvų.

Levas Kovarskis, „Šokių mokytojos laidotuvės.“


Levas Kovarskis – litvakas, gimė ir užaugo Vilniuje, nuo 1990 metų gyvena Suomijoje. Taptautinės psichoanalitikų asociacijos (IPA), Suomių psichoanalitinės associacijos narys, psichoterapijos dėstytojas ir supervizorius. Jau pensijoje, bet toliau dirba klinikinį darbą – gydo psichines ligas, pasitelkdamas psichoanalizę ir psichoterapiją. Konsultuoja žmones iš viso pasaulio, skaito paskaitas savo NEWPSY institute. Pastaruoju metu vis labiau domisi kultūros psichologija bei apskritai kultūra kaip reiškiniu. Savo esminiu tikslu vadina naujo požiūrio į psichoanalizę skleidimą. Požiūrio kertinė mintis: psichoanalizė nėra nei mokslas, nei gydymo preimonė, tai etinė pasaulėžiūra, kurios centre – žmogaus integralumas ir atsakomybė. Pirmiausia reikia aiškintis, kaip ir kuo žmogus gyvena, o tik po to galvoti, kaip jam padėti.

Suomijoje gyveni jau 30 metų, ar ten jautiesi savas?

Ne.

O Lietuvoje?  

Jau irgi nebe.

Tai kur jauteisi savas?

Savo namuose, su artimaisiais, draugais. Visur, kur man gera.

Kada ir kaip suvokei, kad esi žydas?

Šį savo gyvenimo epizodą menu apsakyme „Šokių mokytojos laidotuvės“, kurį 2008 metais atspausdino žurnalas „Metai.“ Aprašiau, kaip grįžau iš kiemo, pasakiau senelei, kad mane pravardžiavo žydu. Man buvo šešeri, buvau įsimylėjęs vieną mergaitę... Visai kaip tame lietuviškame anekdote, kur mergaitė sako mamai, kad ją vienas berniukas įsimylėjo. Mama klausia: „iš kur žinai“? Mergaitė sako: „berniukas mane arkliašūdžiais apmėtė.“ Mums buvo panašiai. Tik, ne arkliašūdžiais, o akmenukais mėtėmės. Aš ją kažkaip pavadinau, o ji mane durniumi ir žydu... „Šio lietuviško žodžio dar nebuvau girdėjęs. Namuose kalbėjomės daugiausia rusiškai, todėl galvojau, kad esu „jevrej“. Grįžęs namo paklausiau senelės, ką reiškia „žydas“ ir kodėl šis žodis tinka pravardžiavimui – ar galiu juo pravardžiuoti tą mergaitę?“ Tada atsitiko kažkas labai keisto:  senelė pasisuko į langą, pradėjo kumščiu grūmoti ir šaukti „ir jiems dar negana, dar negana...“ Maniau, kad senelė išprotėjo.

Ir visgi daugiausia apie žydus sužinojau iš savo tėvo, kuris ištisai, palinkęs prie radijo, manęs neprileisdamas, klausėsi „Kol Yisrael“ radijo. Tėvas man perpasakojo visą Bibliją, kai vaikštinėjome po Lenino aikštę. Jis neminėjo, kad tai yra Biblija, tik žymiai vėliau, pats skaitydamas Senąjį Testamentą, suvokiau, kokias istorijas pasakojo tėvas. Biblija didi knyga, ten tiek daug tikro gyvenimo. Ir tai nėra vien alegorijos, bibliniai pasakojimai ir šiandien rezonuoja su kiekvieno žmogaus gyvenimu.  

Tavo sielą maitino Biblija, o ar kūną maitino tradiciniai žydiški patiekalai?

Žydiškų valgių nepamenu, išskyrus macą, kurią tėvai pirkdavo per kiekvieną Pesachą. Kartą mane nuvedė į Pesacho šventę, man tai padarė didžiulį įspūdį. Dar buvo Chanuka per kurią visi duodavo kapeikų. Bet ir be švenčių ar žydiškų valgių man buvo visiškai aišku, kas yra žydiškumas. Man ir dabar tai aišku ir nekelia jokių abejonių.

Ar esi patyręs antisemitizmą?

Tarsi ne, bent jau aš nepajutau. Tiesa, buvo toks epizodas: svajojau dirbti gydytoju laive, bet manęs nepriėmė, pasakė, kad nosis netinkamos formos. Manau, kad juokavo, tai tikrai nebuvo piktybiška. Jūros ilgesį aš visiškai patenkinau – turiu valtį, pats plaukioju.

O prietarų apie žydus esu prisiklausęs į valias ir pats apie juos rašiau. Pirmą kartą su jais susidūriau trečioje klasėje, kai „Vilniuje paupy buvo rasta nužudyta mergaitė ir mano bendraklasis ir draugas J papasakojo, jog ją nužudė žydai (po nutikimo kieme jau žinojau, kad esu žydas). J dar papasakojo, kad žydai švirkštais ištraukė iš jos kraują. Paklaustas, kodėl jie tai padarė, atsakė, jog jie ištrauktą kraują pila į macus savo Velykoms.(...) Parėjęs namo, paklausiau mamos, ar J sako tiesą, ji atsakė, kad ne. Dėl visa pikta to paties paklausiau tėvo, jis gan griežtai patvirtino mamos žodžius. (...) Kitą dieną pasakiau J, kad kraują iš mergaitės gal kas nors ir ištraukė, bet į macus žydai jo tikrai nepylė. J tik paslaptingai nusišypsojo ir atsakė, kad jie (žydai) dar ir Jėzų nužudė. Nežinojau, kas yra Jėzus, ir J paaiškino, kad tai Dievas. Teko vėl teirautis namiškių, ir tėvas kiek įdirgęs (...) tarė: „Pasakyk J, kad Jėzus buvo žydas.“ Pasakiau, J pabalo ir pasakė, kad Jėzus buvo lietuvis, kilęs iš kaimo netoli Šiaulių.“

Ieškodami tiesos nusprendėme su J paklausti mūsų lietuvių kalbos mokytojos. Mokytoja atsakė, kad Jėzus buvo žydas, bet tai neturi jokios reikšmės, nes Dievo nėra. Aš atsakymu buvau patenkintas, tėvas liko teisus, bet J pasakė, jog mokytoja arba pati nežino, arba jai liepta taip kalbėti. (Citatos iš L.Kovarskio apsakymo „Šokių mokytojos laidotuvės“)

O sionistinis periodas, ar toks buvo tavo gyvenime?

Buvo, per šešių dienų karą. Aš užsidegiau važiuoti į Izraelį. Tuomet dar nesuvokiau, kad tai buvo ne iš patriotizmo, bet veikiau iš gėdos, nuo kurios norėjau pabėgti. Man rūpėjo išspręsti savo vidinį prieštaravimą: kas aš toks, kodėl gyvenu, kodėl esu čia... Tuo metu mama turėjo mylimąjį rusų rašytoją, tokį beveik disidentą, kuris sakė, kad revoliuciją Rusijoje padarė žydai. Jis žydų nekaltino, tiesiog argumentavo faktais, ir tai man transliavo žinią, kad, būdamas žydas, aš neturiu teisės veltis į jokią politiką. Ir apskritai į nieką, kadangi nesu savo šalies pilietis. Žydiškumas man užkerta kelią į politinę veiklą. Į galimybę įtakoti visuomenę.

Žymiai vėliau, permąstydamas tą istorijos laikotarpį, aš supratau, koks jis buvo teisus. Hitleris ir nacizmas Vokietijoje buvo revoliucijos Rusijoje pasekmė. O šiandien man siaubą kelia visa ta leftistinė bakhanalija, kuri neleidžia argumentuoti. Dialogas neįmanomas, kai valdo paronoidinė pozicija ir visi kitaip mąstantys suvokiami priešais.

Minėjai, kad žydiškumas tau neatsiejamas nuo gėdos jausmo. Gal galėtum paaiškinti?

Manau, kad dauguma žydų nesuvokia savo gilaus ir neteisėto gėdos jausmo, o kartu ir savo „begėdiškumo“. Tiek savo etninės grupės, tiek kitų akyse jie yra „kitokie“, negu aplinkiniai. Bet galiausiai jie tą savo kitoniškumą priima ir taip tampa mažiau pavaldūs aplinkinių nuostatoms – mažiau varžomi gėdos jausmo, laisvesni. Tačiau tai daugiau psichiniai ar psichologiniai dalykai. Lietuva vis dar yra pakankamai antisemitinė šalis. Aš žinau, koks buvo santykis į žydus anksčiau. Jis buvo retai išsakomas į akis, bet vis dėlto išsakomas. Todėl galvodamas apie santykius su kitais žmonėmis bei jų požiūrį į žydus, aš privalėjau nuolat mintyse daryti korekciją. Mano žydiškumas niekad nebuvo religinis, jis buvo etninis kultūrinis. Tik dabar suvokiu, kiek tame buvo ir yra prieštaringumo.

Papasakok apie savo ryšius su gimtuoju Vilniumi.

Mano prosenelis Vilniuje turėjo savo knygrišyklą, ji buvo senamiestyje, Literatų gatvėje – ten, kur dabar restoranas, kurio pavadinimą, deja, užmiršau. O jo sūnus, mano senelis studijavo mediciną: iš pradžių Paryžiuje, vėliau, po revoliucijos, kai pinigų neliko, baigė studijas Rostove prie Dono. Mano mama iš Šilalės, baigusi teisę, bet visą gyvenimą dirbo žurnaliste. Rašyti pradėjo dar Smetonos Lietuvoje, buvo kairioji, komjaunuolė. O tėvas buvo mokslininkas, elektronikos inžinierius, penketukų laboratorijos vedėjas.

Vilniuje pradžioje mokiausi menuvkėje, smuiko ir fortepijono klasėje. Po aštuntos klasės čiurlionkę mečiau, perėjau į rusų aštuntą vidurinę mokyklą, kurios visa širdimi nekenčiau ir iki šiol nekenčiu.

Gimiau pokario metais, praėjus vos penkiems metams po karo. Su tėvais gyvenome Sierakausko gatvėje, šalia Tauro kalno, ten, kur kelias vedė į senąjį Kauno plentą. Tauro kalnas buvo nuostabiai gražus, visai kitoks nei dabar: dar nebuvo Profsąjungos rūmų, kalnas nebuvo nukastas, ten buvo sodai, tikras mažas kaimelis stūksojo, o už jo – buvusios evangelikų liuteronų kapinės. Man tuomet atrodė, kad gyvenu taip toli, beveik pasaulio krašte...

Ar tavo šeima nukentėjo per Holokaustą?

Iš tėvo giminių Kaune žuvo tik viena atsisakiusi bėgti teta, mat buvo įsitikinusi, kad medicinos seserims nieko nenutiks. Būtent ji žuvo iš karto. O motinos giminaičiai Žemaitijoje visi buvo išžudyti, mačiau prieškarinę nuotrauką, kurioje jie, gal dvidešimt žmonių, nufotografuoti per kažkokią šventę. Gal vestuves...

Ar mediciną pasirinkai savo valia ar tai buvo tėvų idėja?

Tai buvo mano mamos pasirinkimas. Aš norėjau būti istoriku arba filosofu, bet mama pasakė, kad reikia pradžioje įsigyti specialybę, o tada galėsiu daryti, ką tik noriu.

Na ir kaip dabar vertini mamos pasirinkimą?

Visai neblogai. Medicina labai plati sritis, joje netgi radau psichoanalizę ir taip prisigretinau prie filosofijos ir istorijos. Motina neklydo – medicina yra užtikrintas duonos kąsnis, niekad turtingai negyvenau, bet ir nepritekliaus streso nepatyriau. Baigęs gydomąją mediciną Vilniaus universitete išvažiavau į Seirijus. Žmona čia gavo darbą, o mane paviliojo gydytojo Veresajevo užrašai, Čechovo kaimo romantika... Kaimo ligoninėje pradžioje dirbome trise, vėliau likome tik du gydytojai, iš kurių vienas gėrė. Rentgenas biški veikė, biški neveikė. Elektrokardiografas turėjo tik keturias derivacijas. Darbo netrūko, ypač šeštadienio vakarais: jaunimas pjaustėsi peiliukais, varinėdavo motociklais, kažką kažkuo persidurdavo. Vėliau ligoninę, kurioje dirbau, perorganizavo į rajono terminalinę ligoninę. Atmosfera buvo labai slogi: du trečdaliai ligoninės pacientų buvo mirtininkai. Tais laikais nesakydavo tikrosios diagnozės, tekdavo iki galo vaidinti, kad mirtinas ligonis tuoj pasveiks...

Kaip jautėsi žydų gydytojas mažame provincijos miestelyje? Ar į tave rodė pirštais?

Nežinau, ką apie mane galvojo, bet pirštais niekas nerodė. Ir apskritai santykiai čia su visais buvo geri – ir su seselėmis, ir su pacientais, ir netgi su vietiniu kunigu. Tik vėliau miške radome akmenį su užrašu, kad čia yra palaidoti du tūkstančiai „tarybinių piliečių“. Mes, aišku, supratome, kad tai žydai. Pradėjau klausinėti, šeimininkas, pas kurį nuomojomės būstą, papasakojo, kaip tai įvyko.

Kaip atsitiko, kad galiausiai pasirinkai psichiatriją ir tapai sielų gydytoju?

Turbūt po Seirijų. Tuomet taip smarkiai sudepresavau, kad netgi norėjau mesti mediciną. Dirbau sporto dispanseryje Vilniuje, buvau Lietuvos irklavimo rinktinės gydytojas. Pradėjau domėtis, kas čia su manimi darosi... Mano pirmuoju psichoterapijos mokytoju buvo Aleksandras Alekseičikas, kurio dėka Lietuva visoje Tarybų Sąjungoje garsėjo savo psichoterapine dvasia. Į Lietuvą plūdo žmonės mokytis, pažindintis su psichoterapija. Mokydamasis ir kitiems teikdamas terapinę pagalbą stengiausi suprasti, kas vyksta su manimi pačiu. Baigęs psichoterapijos kursus, įsidarbinau psichoterapeutu penktoje poliklinikoje, ir kaip tik tuomet (dar) docentas Algirdas Dembinskas pakvietė mokytis psichiatrijos. Taip atsidūriau psichiatrijoje, maždaug 1985 m. susidomėjau psichoanalize, o 1990-aisiais išvažiavau į Suomiją.

Lietuvoje tuo metu nebuvo galima studijuoti psichoanalizės. Tarybų laikais Froidą (Rygos 1920 m. leidimą) bibliotekoje buvo galima skaityti tik su specialiu leidimu. Psichoanalizė Tarybų Sąjungoje buvo uždrausta. Mes buvome pirmieji, kurie susidomėjo psichoanalize, išvažiavo jos mokytis svetur ir tapo psichoanalitikais. Sukūrėme ir Lietuvos psichoanalizės draugiją, tik tuomet ji kitaip vadinosi, nes nei vieno psichoanalitiko dar nebuvo. Į draugiją įstojo nemažai žmonių, kurie siunkiaisiais 90-aisiais ją išsaugojo, ir aktyviai vystė jos veiklą. Akstiną visgi davėme mes trys – Rimvydas Augis (dabar Amerikoje), Virginijus Pocius, kurį išrinkome pirmuoju draugijos prezidentu ir aš. Manau, iš pradžių būtent aš buvau svariausia grandis kuriant draugiją. Stengiausi likti daugiau šešėlyje, vis dėl to paties žydiškumo. Man buvo gėda to „žydiško ryšio“ su Froidu.

Lietuvos psichiatrija gal ir nebuvo stipriausia Tarybų Sąjungoje, bet ji buvo labiausiai laisvamaniška. Tuo metu Lietuva buvo laisviausia vieta, kur galėjai mąstyti ką nori, kvestionuoti visą oficialiąją Rusijos ir Tarybų Sąjungos psichiatriją, kuri iš esmės nebuvo bloga, bet politizavo psichiatriją – lėtai progresuojančios šizofrenijos diagnozę kabindavo visiems disidentams. 1985-1986 metais įkūrėme pirmąjį psichoterapijos kooperatyvą Tarybų Sąjungoje, bandėme be kyšių užsidirbti. Ir mums pavyko.

Ar jau tuomet buvo daug sergančių depresija?

Jų visuomet buvo. Mano galva, depresija iš dalies yra mados dalykas. Pamenu tą laiką, kai atrodė, kad Suomijoje visi serga depresija: per televiziją nuolat šnekėjo depresija sergantys žurnalistai ir kiti žinomi žmonės, kurie aiškino, kaip susirgo, pasveiko. Jiems tai buvo savotiškas vaistas savo savimeilei pakelti. Lietuvoje depresines nuotaikas, manyčiau, įtakojo kiti – daugiau politiniai dalykai. Lietuvoje vis dar užsilikusi Vytauto laikų dvasia, nepaliauja kalbos, kokie reikšmingi mes buvome nuo jūros iki jūros. Lietuva to didingumo, deja, neteko, tačiau prisiminimai niekur nedingo. Jie kurstė mintis, kad jei būtume laisvi, tai viskas susitvarkytų. Lietuvai pasisekė, priešingai nei Tarybų Sąjungos pietinės respublikos, savo laisvę mes išsikovojome be kraujo.

O žydai... Man regis, mes neturime laiko sirgti depresija. Tai prabanga. Prisimenant Holokaustą ir žvelgiant į grėsmingą ateitį... Ne. Gyvenimas per trumpas šiai prabangai. Aš pats kažkada sirgau depresija, tačiau labai nustebčiau, jei vėl kada susirgčiau.

O ką daryti tiems, kurių depresija egzistencinė?

Aš netikiu egzistencinėmis krizėmis. Pagal mane jų nebūna. O jei ir būna, tai ne tokių, kad žmogus norėtų nusižudyti. Egzistencinė krizė – tai pabėgimas nuo asmeninės sumaišties ir atsakomybės apmąstymų. Kai žmogus kalba apie norą nusižudyti, jam sakau, kad jis daro mąstymo klaidą. Žmogui atrodo, kad nusižudęs, jis išvengs skausmo, kuris kartais išties būna nepakeliamas, bet iš tiesų jis užbaigs ne skausmą, o visą gyvenimą. O tai yra visiškai kitas dalykas. Deja, kai žmogus skęsta tikroje depresijoje, jo nepaveiksi loginiu mąstymu.

O gal depresija – tai gryna mechanika, smegenų cheminių medžiagų trūkumas arba perteklius?

Nemanau. Mes nesuvokiame nei kaip mintys veikia chemiją, nei kaip chemija veikia mintis. Mes tiesiog žinome, kad išgėrus konjako pasidaro gera. Kad stimuliuojančios medžiagos veikia jausmus. Aplinkos pakeitimas irgi veikia, viskas tarpusavyje susiję. Tu gali išvažiuoti į Indiją arba Graikiją. Gali užsiimti joga arba įsimylėti, ir tai be abejonės įtakos tavo savijautą.  

Vieno mano paciento tėvas sirgo šizofrenija. Pacientas pamena, kaip jo tėvas nuogas kieme lakstydavo – tai matė jo visi draugai, kurie gyveno gretimais. Kartą, terapijos metu jis išvažiavo į Egiptą. Nepaisant alinančio karščio, jis jautėsi puikiai, jam pirmą kartą gyvenime buvo lengva kaip niekad. Aš nesakau, kad Egiptas jį visiškai išgydė nuo slogių prisiminimų, bet būtent ten jis pajautė, kad jo 24 metus trukęs slogutis dar nėra visas gyvenimas. Kai žmogus serga depresija, jam labai svarbu pajausti bent trumpam, kad depresija tėra jo galvoje. Kad pakeitus kažką gyvenime, – bach ir viskas pasikeičia. Ir tuomet žmogus susimąsto: jeigu tai vyksta tik mano paties galvoje, tai su tuo gal įmanoma susitvarkyti. Atsiranda viltis.   

Kaip tu pradėjai rašyti?

Mano visa šeima rašytojus gerbė ir mylėjo. Tėvas mintinai citavo Gėtę, senelis Puškiną. Aš buvau vienišas vaikas, svajotojas, man labai tiko gyventi knygų pasaulyje. Rašyti pradėjau paauglystėje, o rimčiau tuo užsiėmiau Seirijuose. Parašiau apsakymą, laimėjau pirmą vietą gydytojų-rašytojų konkurse. Tai buvo vienos dienos užrašai, pateikti gydytojo, seselių ir pacientų dialogo forma. Kur kas vėliau, jau Suomijoje, parašiau mano galva išties gerą kūrinį – apsakymą „Šokių mokytojos laidotuvės.“

Kažkur 1983-iaisiais „Jaunimo gretose“ turėjau savo skiltį apie seksą, atsakinėjau į laiškus. Parašiau keletą straipsnių apie tai, kokie Tarybų Sąjungos laikais mes buvome sekso srityje totaliai neišprusę. Bet šią iniciatyvą sustabdė vyriausiasis neurologas Grizickas, kai „Tiesioje“ išspausdino triuškinantį straipsnį apie tai, kad svetimos kultūros žmonės veda iš kelio dorus lietuvius.

Kokia kalba rašai?

Paskaitas skaitau, pacientus konsultuoju lietuvių, rusų, anglų, suomių kalbomis. Rašau lietuviškai, bet šiuo metu daugiau rusiškai. Ketinu rusų kalba išleisti knygą apie psichoanalizę. Rašau ir suomių kalba, suomiai kviečia rašyti daugiau, sako „tu tik rašyk, nesuk galvos dėl klaidų, mes tave pataisysime.“ Bet man būna labai gėda, kai lyginu savo parašytą tekstą su tuo, kas atspausdinta.


Papasakok apie savo institutą NEWPSY, kokia jo atsiradimo istorija?

Prieš kelis metus mane pasikvietė Maskvos universitetas. Iš karto po seminaro priėjo keli turtingi studentai su netikėtu pasiūlymu – sako, „atidaryk institutą, o mes jį finansuosime ir reklamuosime.“ Buvau labai skeptiškas, netikėjau, kad jiems kažkas gausis. Tačiau studentai ėmė ir padarė. Mano institutas veikia jau trys metai, NEWPSY – tai privatus netradicinės psichoanalizės ir psichoanalitinės psichoterapijos institutas, kurio mokymai pagrįsti mano autorine programa.

Kaip sekasi psichoanalizės draugijai Lietuvoje, ar ji neiširo, kai įkūrėjai išvažiavo?

Lietuvos psichoanalizės draugija sėkmingai gyvuoja, pernai atšventė savo 30-metį, tapo pasaulinės psichoanalizės draugijos dalimi. Nebereikia važiuoti svetur, Lietuvoje auginami savo psichoanalitikai. Bet aš manau, kad laikai pasikeitė, metas eiti kitu keliu. Mano svajonė –NEWPSY koncepciją ir jos ideologiją išplatinti Lietuvoje ir Suomijoje. Tikiuosi, kad jau kitą pavasarį Lietuvoje pavyks surengti kursą plačiai visuomenei ir profesionalams apie NEWPSY matymą.

Mano manymu, senoji psichoanalizė atsidūrė aklavietėje. Ji save pristato kaip mokslą ir medicinos šaką, tačiau tai nėra nei viena nei kita. Psichoanalizėje yra mokslinių elementų, tarkim stebėjimo būdas, aprašymo metodas, racionali logika. Tačiau tai niekaip nėra mokslas, ir netgi Froidas, būdamas įžvalgus žmogus, tai puikiai suvokė ir garsiai išsakė. Manau, kad nūdienos psichoanalizės studijos turi remtis psichoanalitiko identitetu, kurį aš vertinu panašiai kaip krikščionių identitetą. Nebūtina tapti kunigu, bet jei tiki, kad meilė yra gerai, kad šią vertybę verta palaikyti, tai tu esi krikščionis. Panašiai su psichoanalize. Tik čia kertinė dorybė ne meilė, o sielos integralumas. Kairė ranka turi žinoti, ką daro dešinė. Žmogus turi suvokti savo motyvus.

Psichoanalizė yra talentas ar amatas?

Sakyčiau visgi amatas. Tai mąstymo būdas, kurio gali išmokti. Psichoanalizė yra apie tai, kad turime analizuoti save, o ne savo artimuosius. Gali sau kiek nori sukti galvą, kodėl kiti žmonės elgiasi vienaip ar kitaip, netgi gali kažkiek suprasti kito motyvus. Tačiau tu negali savo prielaidomis grįsti santykių su kitais. Vienintelis kelias – gilintis į save, suprasti save. Kodėl tu elgiesi vienaip ar kitaip. Ir dažniausiai šis savęs suvokimas nėra labai malonus dalykas.

O ar reikia apie save suprasti nemalonius dalykus?  

Jie iš esmės nėra nemalonūs. Tai tiesiog žmogiški paprasti dalykai, dažniausiai užsilikę iš ankstyvosios vaikystės ar kūdikystės. Vieni išmokti, kiti biologiškai determinuoti. Daugelis mums svetimi ir mes jų nenorime. Šiandien viena pacientė sakė, kad jai reikia skubiai išmokti valdyti savo mintis. Jai buvo netikėta, kai pasakiau, kad tai neįmanoma, jos tikslas beprasmis. Panašiai ir su tais nemaloniais dalykais apie save. Pradėjęs gilintis į save atrandi, kad iš esmės jie nėra nemalonūs, ir kad jie tavyje gyvena ir gyvens amžinai. Klausimas tik, ką su jais daryti. Ką, kada ir kaip įgyvendinti. Ir, gal svarbiausia, prisiimti atsakomybę už savo jausmų bei impulsų įgyvendinimą, už savo sprendimus.

Levai, konsultuoji žmones Suomijoje, Amerikoje, Izraelyje, Kinijoje, Rusijoje... Problemos turbūt visų panašios, bet sakyk, ar sielos ir „aš“ samprata yra ta pati?

Kiekvienas „aš“ labai skiriasi. Kai kurie antropologai sako, kad „aš“ iš viso neegzistuoja, jog tai tik konstruktas apie mus. O bažnyčia sau glemžiasi „sielos“ terminą, tvirtindama, kad jis nepriklauso nei mokslui, nei psichiatrijai. Man „aš“ ir siela yra vienas ir tas pats. Ir apie tai visi turime kalbėti ir galvoti.

Ar esi tikintis žmogus?

Aš nežinau ar Dievas yra ir netgi jei jis yra, tai mes nežinome, ko jis nori iš žmonių. Mes nesuprantame jo tikslų. Aš nemanau, kad mes galime paveikti Dievą kažkokiais ritualais. Kol mes tiksliai nežinome ar Dievas yra, koks jis ir ko iš mūsų nori, tol žmonės yra atsakingi už pasaulį. Mes atsakingi, nes savo Žemėje esame vieninteliai daugmaž sąmoningi. Esame atsakingi net už tai, kas vyksta Visatoje, nes galbūt niekas be mūsų ja nesirūpina... Pasaulis trykšta neišpasakyta galia ir stebuklais, ir net jei pasaulis beprotiškas ir beširdis, tai gal be mūsų jis būtų besielis ir visai bejėgis?

Atsakingas tas, kuris sąmoningas. Sąmoningumas yra atsakomybė. Štai tokia mano gyvenimo filosofija.

0 views
  • Facebook Social Icon
  • Twitter Social Icon
  • YouTube Social  Icon
  • Instagram Social Icon
  • LinkedIn Social Icon

©2019 Žydų bendruomenė "Vilnius - Lietuvos Jeruzalė".