Ieškoti
  • vilniusjews

Lara Lempertienė: Purimo linksmybės ir žydų humoro tradicija

Purimas Panevėžio ješivoje. Panevėžio žydų bendruomenės archyvas

„Ješivoje Purimą šventė tiek garsiai, kad linksmybės išverždavo į gatves. /.../ Ješivos studentai kartu dainavo ir šoko, persirengdavo ir vaidino spektaklius, eidavo po miestelėnų namus ir linksmino švenčiančius“. Taip apie garsiąją Telšių ješivą, buvusią dievobaimingos prieškario Telšių žydų bendruomenės centru, prisiminimuose rašė telšiškė Malka Blechman-Israeli.


Iš tiesų, religingumas ir humoras žydų tradicijoje yra puikiai suderinami. O Purimas – vienintelė šventė žydų tradiciniame kalendoriuje, leidžianti persirengimus, linksmus pasirodymus (purimšpilius) Esteros knygos ir kitų Biblijos siužetų temomis, gausų alkoholio vartojimą bei per kraštus besiliejantį linksmumą. Kaip kad senovinėje žydų bendruomenės stebuklingo išgelbėjimo nuo užtikrintos pražūties istorijoje, padėjusioje pagrindą Purimui, šią dieną viskas apvirsta „aukštyn kojom“. Todėl su šia šventė siejamas humoristinio žanro vystymas žydų literatūroje, kai viduramžiais buvo sukurtos pirmos Talmudo ir kitų garbingų klasikinių tekstų parodijos. Žinomiausia jų – „Purimo traktatas iš Girtuoklių Talmudo“, parengta apie 1320 m. Prancūzijoje ir Italijoje. Tekstas pirmą kartą buvo išleistas knygoje 1527 m. ir šimtus kartų perleistas įvairiomis versijomis. Po jo sekė ir kitos parodijos: „Butelio knyga“, „Prieštaravimų traktatas“, „Purimo testamentas“ ir kt.


„Purimo traktato“ tekstas, kaip ir Talmudas, parašytas hebrajų ir aramėjų kalbomis talmudinio disputo stiliumi su komentarais, o leidinio struktūra ir šriftai atitinka standartinius Talmudo leidimus.


Štai vienas fragmentas - Pesach šventės sakmės parodiją: „Kuo ši diena skiriasi nuo kitų? Kiekvieną dieną mes dirbame, o pertraukose valgome, šią gi dieną – vien valgome ir geriame. Kiekvieną dieną mes geriam vandenį arba vyną, šią gi dieną – vien tik vyną. /.../ Kiekvieną dieną valgome, kad pasisotintume, ir geriame, kad numalšintume troškulį, šią gi dieną – persivalgome ir nusigeriame...“


Aišku, nereikia suvokti šios parodijos kaip žydų bendruomenės įpročių dokumentavimo – kaip bet kokia humoristinė literatūra, ji kupina perdėjimų, juk jos tikslas – padaryti ir šiaip jau linksmą Purimo šventę dar linksmesnę. Tačiau gali kilti klausimas, kaip iš viso atsirado idėja parodijuoti švenčiausius žydų tekstus. Ir ne tik parodijuoti, bet ir pasakoti apie juos anekdotus, tokius kaip šis:


Mozė leidžiasi nuo Sinajaus kalno nešinas dviem Dievo įstatymų lentelėmis ir taria susirinkusiai bendruomenei:

– Turiu dvi naujienas, gerą ir prastą.

– Pirma sakyk gerą! – prašo žmonės.

– Pavyko nusiderėti nuo penkiolikos iki dešimties įsakymų.

– O prasta kokia?

– Svetimavimo draudimas liko.

Purimo traktatas. Lemberg (Lvivas), 1884. LNB Judaikos kolekcija.

Tai toli gražu ne vienintelis anekdotas apie Šventraštį, Talmudą ir jų siužetus. O pats jų buvimo faktas nėra toks keistas, kaip atrodo. Šventieji tekstai buvo persmelkę žydų gyvenimą, kiekvieno bendruomenės nario kasdieną, todėl akivaizdu, kad santykis su jais buvo intymus, emocionalus, be formalios distancijos, čia atsirasdavo vietos ir humoristinėms „interpretacijoms“. Pasišaipoma ne iš švento teksto, o iš jo gavėjo: netobulo, silpno, bet vis tiek Dievo žodžio trokštančio žmogaus.


Kito anekdoto herojė yra paprasta Rytų Europos žydė, Bibliją skaitanti vertime į jidiš kalba. Priėjusi istoriją apie Juozapą, kurį broliai pardavė į Egipto nelaisvę, ji apsipila karčiomis ašaromis, tada miglotai prisimena, kad prieš metus jau skaitė šį pasakojimą, ir piktai šūkteli:

– Juozapai, kur buvo tavo protas! Juk žinojai, kas per aukselis yra tavo broliai, ko gi ir vėl su jais susidėjai!


Tačiau anekdotas ne tik pašiepia naivią skaitytoją – jis dar ir primena metinio Toros skaitymo ciklo, atsinaujinančio sulig paskutinės Penkiaknygės eilutės perskaitymu, tradiciją, kurią palaiko visi be išimties – ne tik mokyti rabinai, bet ir paprastos, hebrajiškai nemokančios moterys.


Beje, ir patiems žydų klasikiniams tekstams humoras nėra svetimas. Galima prisiminti Saliamono teismo istoriją iš I Karalių knygos, kuomet dviem moterims, pretendavusioms į tą pati kūdikį, karalius siūlė jį perpjauti per pusę ir pasidalinti . Ši istorija dažniausia netraktuojama kaip humoristinė. Tačiau paradoksinis mąstymas gali būti suvokiamas kaip humoro jausmo komplekso dalis. Saliamonas siūlo paradoksalų, realybėje nerealizuotiną sprendimą, kad situacijos dalyvės pajustų jos absurdą, ir tai suveikia.


Į senovinius (rašytus III a. prieš mūsų erą – V a.) Biblijos komentarus – Talmudą ir midrašus – visada linkstama žiūrėti su pagarba, ieškoti juose protėvių išminties. Iš tiesų, komentarai kupini gilių ir rimtų įžvalgų, tačiau išminčių-komentatorių bendravimas aptarinėjant Biblijos tekstą, kaip ir patys išminčių siluetai, pateikiami dažnai su švelnia šypsena.

Susiformavo net visas pasakojimų žanras, kuriame išminčius išjuokia mažiausiai tikėtini oponentai – moterys, oficialiai nedalyvavusios Biblijos studijų sistemoje, ir vaikai, dėl amžiaus neva negalėję įgyti išminties.


Vienoje iš Talmudo istorijų keliaujantis Toros mokytojas klausė prie namų slenksčio sėdinčios moters:

– Malonėkit patarti, kuris iš šių kelių mane nuves į Lodą?

Moteris atsako:

– Prastai žinai pamatinius tekstus, draudžiančius ilgai kalbėtis su svetima moterimi, turėjai paklausti lakoniškai: „Kaip į Lodą?“

Tačiau kitos Talmudo ir midrašų istorijos rodo, kad išminčiai nenusileido norintiems iš jų pasijuokti: kai viena moteris viešai nusistebėjo, jog tam tikras mokytojas yra aukštai gerbiamas kaip išminčius būdamas fiziškai labai negražus ir senas, anas jai ramiai atsakė, kad geriau taurus vynas bjauriame inde, nei išpuoštas, bet tuščias indas.


O jau išminčių tarpusavio polemika dažnai įgaudavo ašmenų aštrumo. Oponuojama buvę net... Dievui, kaip šioje ištraukoje iš Talmudo:

Tą dieną rabis Eliezeris pateikė visus įrodymus [kad pagrįstų savo nuomonę], bet dauguma išminčių su juo nesutiko. Jis pasakė: „Jeigu aš teisus, šis medis tai patvirtins“. Medis ištrūko iš žemės ir nukrito labai toli. Išminčiai atsakė: „Medis nenaudojamas kaip įrodymas“. ... Vėl sakė išminčiams [rabis Eliezeris]: „Jeigu aš teisus, dangus tai patvirtins“. Balsas iš dangaus tarė: „Kodėl ginčijatės su rabiu Eliezeriu? Jo nuomonė apie įstatymą viršija kiekvienoje diskusijoje“. Tada atsistojo rabis Jozuė ir pasakė: „Ji [Tora] ne danguje“ (Įst 30:12). Ką reiškia „ne danguje“? ... Tai reiškia, kad Tora jau buvo duota Sinajaus kalne, o joje pasakyta: „Pakluskite daugumos sprendimui“ (Iš 23:2). Ir balsas iš dangaus mūsų neprivers daryti kitaip“. Nusijuokė Dievas iš džiaugsmo tai girdėdamas ir tarė: „Nugalėjo, nugalėjo Mane mano vaikai!“

Žydų anekdotai. Sudarytojas Jehošua Jacovskis. Vilnius, 1994.

Daugelis net ir visiškai buitinių, kiekvienam gerai pažįstamų žydų anekdotų turi klasikinių žydų tekstų pėdsakų. Štai sena mayse apie tai, kaip rabino patartas vargšas į savo vaikų prikimštą namuką atvedė ožką, o kai gyvenimas tapo nepakeliamas, to paties rabino patarimu jos atsikratė ir pajuto tikrą laimę. Šis iš pažiūros paprastutis anekdotas pagrįstas talmudine logika, kai vienai sunkiai problemai išspręsti dirbtinai sukonstruojama kita, o jų palyginimas leidžia pamatyti „platesni paveikslą“ ir išspręsti aktualią problemą.


Dažnai vargingas, visada problemiškas Rytų Europos žydų gyvenimas buvo vis dėlto neatsiejamas nuo humoro, mokėjimo pažvelgti į savo likimą lyg iš šalies ir jame išvysti juoko žiežirbas. Mylimas kiekvieno miestelio veikėjas buvo vestuvių vedėjas – badchenas, linksminęs jaunuosius bei svečius improvizuotais, dažnai kandžiomis eilėmis. O tarp žydų dainų jidiš kalba nemažai tokių, kurios pasijuokia iš paties vargo. Viena

jų – Dire-gelt („Pinigai už buto nuomą“), kuri pasiekia humoristinio efekto naudodama vadinamą makaronišką kalbą, t.y. tyčinį kalbų mišinį – šiuo atveju jidiš ir iškraipytos rusų:


Dire-gelt iz ojojoj,

Dire-gelt iz božemoj,

Dire-gelt iz grodovoj [gorodovoj, rus. policininkas]...


Paradoksalumas yra tiek įsišaknijęs žydų humore, kad net mirtis ar kapinės gali tapti anekdoto objektu:

Dievota moteris verkia prie savo neseniai mirusio vaiko kapo ir kalba:

– Mano Motele, užtark mūsų šeimą danguje! Prašyk, kad tavo tėvui sektųsi prekyboje; kad tavo seserys laimingai ištekėtų; kad tavo broliai baigtų išdykauti ir eitų mokytis į ješivą; kad uošvienė nustotų man daryti pastabas...

Nuo šalimo kapo į ją kreipiasi kita moteris:

– Madam, kai turima tiek daug prašymų, žmonės nesiunčia vaiko, o eina patys!


Net prisiminimas apie Holokaustą sukūrė humoro išraiškų – žinoma, drastiškų, sarkastiškų. Tradiciniai Purimo barškiukai, kuriais skaitant Esteros knygą yra triukšmingai nustelbiamas žydų priešo Hamano vardas, pasipildė nauju modeliu – su svastika, aiškiai siejančia Hamaną su Hitleriu ir demonstruojančia žydų tautos tęstinumą priešo nuopuolio akivaizdoje. Žodinis, teatrališkas ir muzikinis žydų humoras po Holokausto baisumų ne tik nesumenkėjo, bet naujai suklestėjo. Šis fenomenas ne mažiau svarbus kaip atsakas į bandymą sunaikinti tautą, nei teologiniai ir filosofiniai tragedijos apmąstymai. Taip pat ir sovietinio gyvenimo išbandymai nenuslopino žydų humoro ir net tapo jo papildomu šaltiniu:


Deficito laikais – ilga eilė prie parduotuvės. Paskutinis joje – pagyvenęs žydas. Priartėja jaunesnis ir klausia:

- Ką duoda?

Cores [vargą].

– O kokio dydžio?

– Kaip tik ant mūsų galvos.


Kaip rašė knygos apie žydų humorą autorius Aleksandras Droždžinskis, „per du tūkstančius klajonių metų žydai įgudo atskleisti komiškumą bet kokioje situacijoje... Šmaikštumas tapo savotišku beginklių žydų ginklu“. Purimas – gera proga tai prisiminti, juk, kaip teigia senovinis žydų pasisakymas apie mėnesį, kai švenčiamas Purimas, „Adaras artėja – džiaugsmo daugėja“.


Dr. Lara Lempertienė,

Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo departamento Judaikos tyrimų centro vadovė

132 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską