Ieškoti
  • Eva TOMBAK

Kiek gali išgelbėti vienas?

Atnaujinta: vas 25



„Pasaulis turi žinoti ne tik kaip mes mirėme, bet ir kaip gyvenome.“ Žodžiai, prie kurių turbūt pasirašytų kiekvienas ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio žydas.


Į Plungės biblioteką važiavau pristatyti savo knygos „Atia, suskiai“, kuria populiarinu rašymo meditaciją – streso paleidimo metodą. Galvojau apie žodžio „suskiai“ skambesį, daugiaprasmiškumą ir interpretacijų galimybes. Tas pats žodis vienus linksmina, kitus glumina, trečius piktina. Žmonės skirtingi, kiekvienas vertina pagal savo sugedimo laipsnį.


Kelias nuo Vilniaus iki Plungės truko nei daug, nei mažai – tris valandas. Vyras vairavo, aš visą kelią garsiai skaičiau Plungės krašto istoriją. Ji liūdna ir skausminga –1941 metų liepą miestas sumažėjo perpus. Neliko žydų bendruomenės. Didžiausia masinių žudynių kapavietė yra greta Plungės, Kaušėnuose, – čia buvo sušaudyta 1800 Plungės žydų. Kaušėnų memorialas – tai pirmoji vieta Lietuvoje, kur surašytos nužudytųjų pavardės. Pirmoji vieta Lietuvoje, kur pagerbti žydų gelbėtojai jiems skirtoje alėjoje.

Paskutinio Plungės žydo Jakovo Bunkos sūnus Eugenijus įsitikinęs, kad žydus gelbėjusiųjų buvo daugiau nei juos naikinusiųjų. Naikinti yra lengviau nei saugoti ar kurti. Vienas gali nušauti kelis šimtus, o kiek gali išgelbėti vienas? Atimti gyvybę svetimam gelbstint artimuosius ar save tarsi pateisina suskišką poelgį. Gelbėti svetimą kailį rizikuojant savuoju – didvyriškumas ar vis dėlto beprotybė?  


Kai vokiečiai 1941-aisiais atėjo su savo svastika, dainomis, naujutelaitėmis uniformomis, automatais ir tankais, atrodė, kad jie čia liks visiems laikams. Niekas nežinojo, kad po trejų metų bus išvaryti. O tai reiškia, kad tie, kurie savo namuose slėpė žydus, buvo pasiryžę juos slėpti, kiek reikės, neterminuotai. Gelbėtojai neieškojo naudos, nesitikėjo, kad už pagalbą jiems bus kada nors atlyginta. Niekas nenumanė, kad likę gyvi žydai vėliau emigruos į Izraelį ir savo gelbėtojams siųs ne vien padėkos atvirukus, bet ir dovanas bei pinigus.



Žurnalistas, rašytojas, kraštotyrininkas, Jakovo Bunkos paramos ir labdaros fondo direktorius Eugenijus Bunka savęs nevadina pusiau lietuviu ar pusiau žydu. Eugenijus savo poelgiais antrina Viktorui Frankliui, primindamas, kad „Žemėje yra dvi ir tik dvi žmonių rasės: padorių žmonių „rasė“ ir – nepadorių.“ Abi „rasės“ paplitusios po visą pasaulį, nėra Žemėje šalies, kur gyventų vien tik padorūs ar nepadorūs. Nė viena tauta nėra „rasiškai gryna“...


Tos pačios Plungės gyventojai žydus naikino ir žydus gelbėjo. Kartais visas kaimas ir net policija žinojo, kad štai toje troboje slepiami žydai, bet jų neišdavė, maitino, gydė, atjautė. Lietuvoje yra kaimų, kurių visus gyventojus būtų galima priskirti gelbėtojams. Bet ar vienas išgelbėtas atperka šimto gyvybę? Ar vienas išdavikas visą bendruomenę paverčia žudymo bendrininkais? Ar nemoralus poelgis užtraukia prakeiksmą visai giminei?


Eugenijus Bunka mane stabdo prie pirmosios duobės Kaušėnų memorialo pradžioje ir klausia, ar žinau, kas čia guli. Aš žinau. Čia užkastos 74 žydų mergaitės gimnazistės. Jas niekšiškai apgavo: žadėjo išsaugoti gyvybę, jei jos apsikrikštys. Mergaitės sutiko, jas apkrikštijo prie duobės ir čia pat sušaudė.


Pažįstu ne vieną „dvasingąjį“, kuris advokatauja, esą nėra absoliutaus blogio ir gėrio. Kalba apie karmą, kurią užsitraukė žydai, nukryžiavę Jėzų. Gina žmogaus bejėgiškumą prieš Dievo valią ir teigia džiunglių įstatymą – išgyventi turi stipriausieji.


Prisiminkime Milgramo eksperimentą (1963 m.), kuriuo buvo tiriamas žmogaus paklusimas autoritetams. Kodėl vokiečių tauta ir hitlerininkų okupuotų šalių gyventojai nesipriešino, patys dalyvavo nekaltų žmonių žudynėse? Išvada šokiruojanti: žmogaus polinkis paklusti įsakymams toks stiprus, kad laisva valia pasuoja, žmogus net be prievartos nusižengia moralės normoms.


Psichologai šį eksperimentą kartojo įvairiose pasaulio šalyse. Rezultatai nesikeitė: autoritetui aklai pakluso maždaug du trečdaliai eksperimento dalyvių. Dauguma nesipriešino ir niekada neatgailavo, kad jų vykdomos komandos (elektros srovės leidimas) teikė fizinį skausmą (teikė menamai, bet eksperimento dalyviai to nežinojo, jie manė, kad viskas vyksta iš tikrųjų). Jie nesijautė kalti, nes veikė kaip tarpininkai, instrumentai. Smuikelis, jų manymu, nėra atsakingas už muziką, kurią juo groja muzikantas.

Mes gyvename didžiojo tolerantiškumo laikais, kai pakėlus balsą auklėjant vaiką galima prarasti tėvystės teises. Pakantumas ant bangos, tačiau banga bangai nelygu. Didelės, autoritetingos gali kilti, kiek nori, o mažesnėms lemta būti nuslopintoms ir virsti kraujo puta. Mažumos, pabėgėliai, migrantai, benamiai šiandien tarsi atjaučiami, tačiau realybėje į juos žiūrima kaip į nevykėlius ir net nelabai žmones. Tokius „nepakankamai išsivysčiusius“, „nelabai evoliucionavusius“, „panašius į žmones, tačiau nelabai“. Todėl nieko keisto, kad jauni žmonės nesugeba atjausti senių. Mažai kas atjaučia narkomanus, sergančiuosius ŽIV, AIDS ar tik depresija. „Pasaulio bėdžiai turi, ko nusipelnė, tokia jų karma“, – ne tik taip manoma, bet ir garsiai kalbama. Elgetos kaltinami tinginyste ir apsimetinėjimu. Smurto aukos ir net ligoniai gėdijami, esą jie patys išprovokavę savo dalią.



Mes kovojame su patyčiomis, tačiau tai mums netrukdo patiems būti troliais. Žiniasklaida patyčias palaiko subtiliai – pavyzdžiui, kiršinantiems, antisemitiniams komentarams teoriškai nepritaria, tačiau praktiškai jų nepasmerkia, nedraudžia. Žodžio laisvė kiekvienam, kurio komentarai kelia reitingus. Negatyvūs komentarai – kaip sniego gniūžtė: pakanka vieno, kad pasipiltų šimtai. Svetainės skaitomumas ir reklamos pardavimai didėja. Ir tik saujelei berūpi, kaip jaučiasi autorius ar herojus, iš galvos rankiodamas komentarų utėles.


Tikiu, kad silpnavalių ir bestuburių suaugusiųjų būtų mažiau, jei žmones nuo mažens mokytų skirti gėrį ir blogį. Mes kiekvieną dieną renkamės, kokiu – gėrio ar blogio – keliu eiti. Moralumas – tai patikra, kas esame – žmonės ar dvikojai galvijai.

Esu nuosaiki optimistė – tikiu žmonijos ateitimi ir žmoniškumo pergale. Aš nežinau, kuo tiki ar netiki Eugenijus Bunka, bet man jis yra tikrojo žmoniškumo įsikūnijimas. Eugenijus išaugino du savo ir keturis įvaikintus vaikus. Gyvendamas krauju permirkusioje Plungės žemėje, jis priešų neieško – yra pasišventęs įamžinti Holokausto aukas ir jų gelbėtojus. Žydų ir lietuvių bendrystę.


Sausio 16 dieną Prezidentas Gitanas Nausėda aplankė Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo Žemaitijos nacionaliniame parke prie Platelių įkurtą Litvakų atminimo sodą, kuriame nuo 2014-ųjų sodinamos tautodailininko Artūro Platakio iš metalo nukaltos obelys sunaikintoms žydų bendruomenėms atminti. Šiame sode įamžinti ir netiesiogiai Lietuvos vardą pasaulyje garsinę litvakai.


Štai matau Leibą ir Tilę Karnovskius – litvakų šeimą, 1885-aisiais iš Vilkijos emigravusią į Naująjį pasaulį, ten priglaudusią septynmetį Louisą Armstrongą ir taip iš esmės prisidėjusią prie džiazo žvaigždės patekėjimo. Matau Davidą Wolffsohną – žmogų, kuris davė pavadinimą Izraelio valstybės pinigams, – iš Rusnės kilusį Hermanną Kallenbachą – artimą Mahatmos Gandhi draugą, dariusį jam didelę įtaką (cituoju Prezidentą Gitaną Nausėdą).


Analizuoju žiniasklaidos medžiagą apie Litvakų sodą, Prezidento vizitą ir nusižengiu savo principams – skaitau skaitytojų komentarus. Didžioji jų dalis – antisemitiniai. Prezidentas teisus: „Holokausto tragedija tebėra kaip ta atvira kraujuojanti žaizda.“ Tai ką su žaizda darysime – gydysime ar toliau draskysime?


Vyresnėlis sūnus Tomas mane drausmina: pernelyg dramatizuoju. Jo manymu, kvaila kreipti dėmesį į komentarus, o jeigu negaliu nekreipti, geriau iš viso neskaityti. Tomas man primena žodžio laisvę, cituodamas Evelyn Beatrice Hall: „Tu turi teisę nepritarti žodžiams ar mintims, tačiau iki paskutinio atodūsio gink kiekvieno teisę sakyti tai, ką galvoja.“



Litvaką architektą sionistą Hermanną Kallenbachą, kurio atminimas įamžintas Litvakų atminimo sode, o vėliau ir Rusnėje, M. Gandhi vadino „gimininga siela“. M. Gandhi rašė H. Kallenbachui: „... netgi jei norėčiau jus pamiršti, išmesti iš galvos negalėčiau.“


Pacifistas M. Gandhi tarsi suprato žydų troškimą grįžti į Palestiną ir vis dėlto siūlė žydams satyagrahos – nesmurtinės pasipriešinimo kovos – kelią. M. Gandhi agitavo žydus neatsakyti į smurtą smurtu, leisti, kad juos šaudytų ir skandintų Negyvojoje jūroje. Ghandi Holokaustą vadino Katastrofa, „didžiausiu mūsų amžiaus nusikaltimu“, tačiau akivaizdžiai įklimpo idealizme. Jo manymu, „... žydai turėjo gultis po mėsininko peiliu, nuo uolų šokti į jūrą“. Pasak jo, tai būtų pažadinę visą pasaulį ir Vokietijos tautą... „Žydams nebuvo ko prarasti – vis tiek milijonai jų buvo pasmerkti žūčiai.“


Kalbuosi apie tai su Eugenijumi Bunka, klausiu jo nuomonės apie nesmurtinio pasipriešinimo smurtui ideologiją. Toliau cituoju Eugenijų: „Esu įspraustas į kampą, nes nei mano žinios, nei išmonė nėra tokios, kad galėčiau apie tai postringauti. Tik dingojasi, ar mes apie Mahatmą Gandhi dabar kalbėtume kaip apie idėją nesipriešinimo blogiui jėga įgyvendinusią iškilią asmenybę, jeigu britai būtų turėję pakankamai kulkų bei kareivių ir priežastį tai panaudoti. Viso kito – žiaurumo, godumo, begėdiškumo, nemeilės, arogantiškumo ir kitokių -umų – buvo į valias. Jeigu ekonominė padėtis būtų vertusi ir leidusi toliau naudotis Indija, vargu ar jie „taikiai“ būtų ją paleidę, motyvuodami tuo, kas ir dabar kartais pasigirsta: kolonizatoriai į kolonizuotas šalis nešė civilizacijos laimėjimus, progresą.



Be to, pati sąvoka nesipriešinimo blogiui jėga, regis, nėra absoliučiai teisinga. Jėga yra ne tik parakas, bet ir pats nesipriešinimas.


Spėju, kad daugelis indų, kaip ir žydų, vadovavosi religijos postulatais ir manė, kad žmonės yra geri padarai – pamatę artimojo kančias, tuoj puls gelbėti. Taip, puls. Bet tik tada, kai turės iš to naudos. Man tai šiek tiek panašu į Josifo Stalino 1939 metų rugpjūčio 18 dieną TSKP CK plenume pasakytą kalbą. Jis teigė, kad reikia pasirašyti Molotovo-Ribentropo paktą ir padėti (grūdais, rūda, nafta) Vokietijai kuo ilgiau kariauti su Vakarų Europos šalimis O kai šios nukraujuos ir bus pavergtos, eiti jų „vaduoti“. Seni žmonės man pasakojo, kad net 1941 metų birželio 22-osios naktį per Lauksargį (Šilalės r.) iš TSRS į Vokietiją dar važiavo ešelonai su grūdais.


Ypatinga drąsa yra tada, kai kas nors silpnesnį už save gina nuo stipresnio. Čia Gandhi yra etalonas, labai patrauklus dvasiškai jautrioms asmenybėms. Tačiau jo nesipriešinimas blogiui, mano manymu, gerbtinas tik emocine plotme. Fiziškai jis yra pražūtingas, jeigu priešininkui dar nepribrendo kitos aplinkybės atsitraukti.


Juk blogiui nesipriešino ir actekai, kai į jų krantą vos su penkiais šimtais kareivių, penkiolika žirgų išsilaipino Hernanas Kortesas. Tiesa, jiems kortas dar sumaišė legenda apie baltaveidį Dievą, kuris, pagal legendą, turėjo sugrįžti tuo metu, kai pasirodė ispanai.

Korteso ekspedicijoje buvęs Bartolomėjus Diasas rašė, kad „viską atidavėme ugniai“. Mokslininkai mano, kad penki šimtai vyrų sunaikino įstabią civilizaciją, įspūdingus miestus, kultūros, istorijos paveldo lobius. Kokie turtai pražuvo, kokia šiandien būtų civilizacija, jeigu ne Korteso aukso godulys? O juk jį nugalėti karingiems actekams buvo juokų darbas. Tačiau tai būtų tik atidėję jų pražūtį. Tokios buvo aplinkybės.  


Hermannas Kallenbachas, vienas iš Indijos nepriklausomybės tėvų, o kartu vyrukas iš Žemaičių Naumiesčio (oficialiai – iš Rusnės), M. Gandhi teikė finansinę paramą ir galimybę užsiimti vien politika. Tai jis mokėjo M. Gandhi asmeninei sekretorei plungiškei Soniai Šlesin – anot M. Gandhi, „pačiai geriausiai“. Tai jis 1910 metais Pietų Afrikos Respublikoje nupirko žemės ir finansavo pirmąjį ašramo (meilės kaimo) prototipą – „Tolstojaus fermą“. Čia gyvendami,. M. Gandhi ir H. Kallenbachas diskutavo apie teisingą gyvenimo kelią ir gyvenimo prasmę.


Vilnietis pedagogas Vytautas Toleikis pirmasis ištraukė H. Kallenbachą iš užmaršties, ėmėsi žygių pastatyti jam paminklą. Bet Rusnėje jis atsirado tik tada, kai kažkas suvokė, kad tai yra puiki galimybė gerinti politinius ir ekonominius santykius su Indija. Vytauto Toleikio į paminklo atidengimo ceremoniją nė nepakvietė. Tokios buvo aplinkybės.“

„Eugenijau, o tave Izraelis ar kvietė? Ar esi buvęs Izraelyje?“ – smalsauju.

„O ko?“ – kerta Eugenijus.


Juokais erzinu, įtikinėju, kad jam lyg ir derėtų pamatyti Pažadėtąją žemę. Bet Eugenijus nepasiduoda: „Pamatyti ar pajausti? Pamatyti – vadinasi, pasiduoti kelionių agentūrų vilionėms. Jos tvirtai įkalė į galvas: jeigu nebuvai Izraelyje, Egipte, Tailande ar bent jau paslidinėti Slovakijoje, esi nevykėlis. Tai jų verslas. Pajausti? Jeigu nejauti namuose, nejausi ir prie Raudų sienos. Gimiau Žemaitijoje, esu iki šaknų žemaitiškas, man daug svarbiau pažinti Lietuvą ir ką nors joje palikti. Kelionių agentūros apsieis ir be manęs.“

Mes visada galime rinktis, kaip gyventi. Galime keikti Lietuvą, jos ekonomiką ir valdžią… Arba kiekvieną dieną prieš užmigdami savęs klausti: o ką aš šiandien padariau, kad mano šaliai būtų geriau?


Galime emigruoti, ieškoti turtingesnės šalies, geresnių žmonių. Arba patys tapti geresni. Galime ieškoti kaltų, svetimų. Šalintis blogio, užsimerkti prieš jį. Arba galime blogio netoleruoti, jam priešintis.



Kiekviename žmoguje gyvena suskis, bet tai nereiškia, kad mes pasmerkti elgtis kaip suskiai. Žmogus pats renkasi, ar jo suskis bus nusvarbintas, ar gaus balso teisę. Vienas žmogus, netgi viena idėja gali pakeisti pasaulį – karą pradėti arba baigti. Išgydyti ligą arba ją sukelti Kurti technologijas, kurios tarnautų žmonijai arba ją sunaikintų.

Vienas negali padėti visiems, bet kiekvienas gali išgelbėti mažiausiai dar vieną. Kiekvienas esame reikšminga nata gyvenimo simfonijoje. Viena nata dar nėra simfonija, bet ji gali įkvėpti naują pradžią.


Skaitydamas apie kiekvieno žmogaus svarbumą, Eugenijus prisiminė kažkada į galvą šovusią mintį: „Kiekvienas žmogus yra svarbus. Svarbiausia, kad kiekvienas svarbus suvoktų, jog svarbus ne jis vienas.“


Nesvarbu, kas tu – lietuvis, žydas, lenkas, rusas ar romas. Mes visi kvėpuojame tuo pačiu oru ir geriame tą patį vandenį. Visi esame dangaus gyvos žirklės, kiekvieną dieną meldžiančios – atkirpkit ir man gabalėlį dangaus.


Nuotraukos Viktoro TOMBAKO

Peržiūrų: 211
  • Facebook Social Icon
  • Twitter Social Icon
  • YouTube Social  Icon
  • Instagram Social Icon
  • LinkedIn Social Icon

©2019 Žydų bendruomenė "Vilnius - Lietuvos Jeruzalė".