Ieškoti
  • vilniusjews

Kazys Boruta - kūrėjas, atskleidęs savo žmogiškumą gelbėdamas žydus

Net tuomet, kai okupuotoje Lietuvoje beveik visiškai sugriuvo civilizuota tvarka, kai Paneriuose fabrikinio konvejerio būdu buvo naikinama žydų bendruomenė, nestigo šviesių asmenybių ir kilnių poelgių.

Bet ar pakankamai gerai žinome vardus tų, kurie išties nusipelnę pagarbos? Poelgius, kurie verti, kad juos drąsiai vadintume herojiškais?

“Per įvairius Holokausto minėjimus dažnai girdžiu pasididžiavimą, kad beveik 900 lietuvių yra paskelbti Pasaulio tautų teisuoliais, tačiau pasigendu jų vardų ir istorijų. Pasigendu konteksto”, minint šiųmetinę Vasario 16-ąją sakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. “O kontekstas labai paprastas – pirmosios Lietuvos Respublikos piliečiai, tie patys, kurie kūrė jauną valstybę, atsiliepė į žydų pagalbos šauksmą. Ar susimąstėte, kad ta karta, kuri savo sodybose, butuose ir rūsiuose slėpė persekiojamus žydus, buvo ta pati, kuri kūrė ir pirmąją Lietuvos Respubliką?”

Klausimas, kaip sakoma - ir laiku, ir vietoje. Nes, anot F. Kukliansky, tai ta pati karta, kurios meno, mokslo, politiniais pasiekimais mes šiandien didžiuojamės, kurių darbus ir likimus cituojame kaip valstybės kūrimo pavyzdį. Tarp jų ir Vasario 16-osios signataro inžinieriaus Stepono Kairio šeima, ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius, ir vieno iš žymiausių lietuvių kūrėjų M. K. Čiurlionio dukra Danutė Čiurlionytė su vyru Vladimiru Zubovu, rašytojo Balio Sruogos šeima, rašytojo Kazio Binkio šeima, Stefanija Ladygienė, profesorius Pranas Mažylis – senelis to paties Liudo Mažylio, kuris Vokietijos archyvuose rado Lietuvos Nepriklausomybės akto originalą. Bendrinės lietuvių kalbos kūrėjo Jono Jablonskio dukra Ona Jablonskytė-Landsbergenė bei marti Jadvyga Jablonskienė. Ir dar daug kitų šviesių vardų.

Apie Kazį Binkį, tiksliau, jo šeimą, prisidėjusią prie žydų gelbėjimo jau esame užsiminę.

Dabar keli pagarbos žodžiai, skirti rašytojui Kaziui Borutai, įstabaus grožio kūrinio "Baltaragio malūnas" autoriui, savo žmogiškumą atskleidusiam ne tik per grožinę kūrybą, bet ir per konkrečius, didžios pagarbos vertus poelgius.

Poetas, prozininkas ir vertėjas Kazys Boruta gimė 1905 m. Kūlokuose (Marijampolės r.), mokėsi Maskvos ir Marijampolės gimnazijose, Marijampolės mokytojų seminarijoje. Tarpukariu studijavo universitetuose Kaune, Vienoje ir Berlyne. Ankstyvoje jaunystėje tapęs nelegalios socialistų revoliucionierių (eserų) sąjungos nariu, K. Boruta nesyk nukentėjo dėl savo ideologinių nuostatų: 1924 m. pašalintas iš mokytojų seminarijos, 1925 m. – iš Lietuvos (dabartinio Vytauto Didžiojo) universiteto.

K.Boruta pasižymėjo tiesmukumu, ne kartą buvo suimtas, kalėjo, dėl radikalių politinių įsitikinimų tarpukariu buvo priverstas emigruoti iš Lietuvos, čia uždrausta platinti jo knygas. Ketvirto dešimtmečio viduryje K.Boruta pasitraukė iš politinės veiklos, atsidėjo literatūrai. Antrojo pasaulinio karo metais rašytojas įsitraukė į žydų gelbėjimo veiklą (savo bute slėpė žydų vaikus, paskui iš dvasiškių gaudavo bažnyčioje išrašomas mirusių vaikų metrikas ir su suklastotais dokumentais įkurdindavo juos pas patikimus žmones, dažniausiai kaime, talkino geto belaisvius šelpusiai Onai Šimaitei). Žydus gelbėjo ir K.Borutos draugai (pavyzdžiui, sovietiniuose lageriuose kalėjęs vertėjas, Lietuvos politinis, visuomenės veikėjas, Pasaulio Tautų teisuoliu pripažintas Vytautas Kauneckas), ir artimieji. K. Borutos dukros Eglės Dalios Borutaitės-Makariūnienės liudijimu, išgelbėta buvo gydytojo Bielkino šeima. “Gydytojas Bielkinas buvo Alytaus ligoninės kažkurio skyriaus vedėjas. Truputį gydytojas, truputį valdininkas. Juodu su žmona buvo žydai. Vokiečių metais buvo slepiami mano tetos M. Bajerčienės šeimoje”.

Sovietmečiu kelerius metus prie Vilniaus buvusiame Rasų lageryje iškalėjusiam K. Borutai ilgą laiką kliudyta spausdinti savo kūrybą, net vertimus teko pasirašinėti savetima pavarde. Tik šeštojo dešimtmečio pabaigoje jis buvo grąžintas į Rašytojų sąjungos narius. Mirė K.Boruta 1965 m. Vilniuje.

1997 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu (Nr. 1398) K. Boruta (po mirties) už žydų gelbėjimą vokiečių okupacijos metais apdovanotas “Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi”.

Išties, kai pamatai kontekstą, platesnę panoramą, tampa lengviau vertinti, kas yra verta pagarbos ir ką tinka vadinti heroizmu.

Peržiūrų: 65Komentarų: 0