98 metų Frida Berlin-Werkstel sako gimusi po laiminga žvaigžde, nors perėjo tikrą pragarą – Vilniaus getą, visų artimųjų netektį, 13 koncentracijos stovyklų. Kovą su britais dėl Izraelio žemės, įkalinimą iki gyvos galvos...
Frida, mano tėvo bendraklasė, pirmą kartą po karo iš Izraelio į Lietuvą atvyko 1989-aisiais – dalyvauti Holokaustą išgyvenusių vilniečių suvažiavime. Su tėčiu susitiko „Lietuvos“ viešbučio hole. Abu jaudinosi. Frida tėtį atpažino iš karto, jis jos – ne. Frida traukė tėtį per dantį, garsiai džiaugėsi dėl geresnės savo atminties. Į Lietuvą ji atvyko ne viena, ją atlydėjo gražuolė dukra Adina. Laikai buvo vargani, viešbutyje nebuvo karšto vandens. Dukra purkštavo: „Izraelyje aš gyvenu vidury dykumos ir galiu į valias praustis po dušu. Čia pro langą matyti tekanti upė, o karšto vandens nėra.“ Frida nepurkštavo, jai viskas buvo gerai. Matė ir rimtesnių bėdų.
Kitą dieną Frida svečiavosi mano tėvų namuose. Susispaudę nedidukėje virtuvėje Justiniškių daugiabutyje, gaudėme kiekvieną viešnios žodį. Juk ji atvyko iš šalies, kurios net pavadinimą buvo nejauku ištarti. Kurioje lyg bedugnėje prasmego ne tik tėvų, bet ir mano pačios bei vyro artimieji, sovietų laikais nepabūgę prarasti visko – darbo, draugų, Lietuvos. Ir teisės sugrįžti namo.
Namai yra ten, kur jautiesi emociškai saugus. Frida jau 74 metus gyvena Izraelyje, ji nė akimirką nėra suabejojusi savo pasirinkimu. Jaučiasi ištekėjusi už Izraelio. Kovojo dėl savo šalies atkūrimo, o atkovojusi ją kūrė. Frida nesuskaičiuoja, keliems šimtams naujakurių padėjo čia prigyti. Čia gimė jos vaikai ir anūkai. Izraelio žemėje atgulė jos vyras Gabrielius. Toliau tegu pasakoja pati Frida, aš tyliai jos pasakojimą užrašysiu.
Gimusi sioniste
Mūsų šeima gyveno gana pasiturimai – tėvas buvo trečias kompanionas brolių Šeškinų banke. Kaip ir daugelis pasiturinčių Lenkijos, o gal ir visos to meto Europos, žydų, mano tėvai stengėsi asimiliuotis. Pirmą kartą per šimtus metų tapę visateisiais gimtosios šalies piliečiais, žydai savo tautybę ėmė vertinti kaip apmaudžią likimo klaidą, trukdančią būti „tokiems kaip visi“. Jie ėmė nertis iš kailio, kad taptų prancūzais, vokiečiais, lenkais, rusais, lietuviais – tik ne žydais. Juos galima suprasti, juk lygios teisės popieriuje ir gyvenime – tai ne tas pat. Ir aš nenoriu, negaliu apie juos kalbėti blogai – juk milijonai jų buvo nužudyti dujų kamerose ar sušaudyti, pakarti. Daugelis praregėjo tik paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis. Man iki šiol nesmagu prisiminti, kaip mano pažįstami žmonės mėgino prisitaikyti prie aplinkos, kuri nepriėmė nei jų pačių, nei jų iškankintos meilės. Kaip jie išsižadėjo savęs, mainais negavę nieko.
Laimė, tuo metu žydai jau galėjo rinktis kitą kelią į lygybę. Tiksliau, vienintelį kelią į tikrąją mano tautos lygybę tarp kitų pasaulio tautų. Nors iki Izraelio valstybės sukūrimo dar buvo likę daug metų ir Theodoro Herzlio bei Vladimiro Žabotinskio vardai man dar nieko nereiškė, aš jau žinojau, kad mano ateitis bus susieta su Palestina.
[Tarsi Frida pasąmoningai būtų suvokusi tai, apie ką Vladimiras Žabotinskis (Vladimir (Ze'ev) Jabotinsky) 1904 m. rašė savo pirmajame sionistiniame veikale „Sionizmas ir Erec Izraelis“: „Iki atėjimo į Erec Izraelį mes buvome ne tauta, o kažkokia sanglauda, kurią net sunku įvardyti. Mūsų istorija prasidėjo nuo atėjimo į šią Žemę, kai iš čia gyvenusių skirtingų genčių išaugo žydų tauta. Čia mes tapome piliečiais. Čia per kančias įtikėjome Vieną Dievą, mus įkvėpė šios Žemės vėjai, už ją mes kovojome, ir ji mus maitino. Čia skambėjo mūsų pranašų balsas, čia gimė „Giesmių giesmė“. Visa, kas mumyse žydiška, mums duota Izraelio Žemės, o visa kita mumyse – ne žydiška. Izraelio tauta ir Izraelio Žemė – tai nedalomas vienis. Čia mes gimėme kaip tauta, čia ir subrendome. Ir kaip medis, išrautas iš žemės, nustoja augti, taip ir mes nustojome augti, kai audra mus išginė iš mūsų Žemės“, – aut. past.]
Atėjo laikas
Mūsų amžiaus pradžioje į Sioną, šią šimtmečius negyventą žemę, atvyko tūkstančiai vaikinų ir merginų iš Europos. Jų tėvams ir seneliams pavadinimas Sionas skambėjo beveik kaip Atlantida ir visiškai nederėjo su jų gyvenimo realybe. Tačiau jauniesiems sionistams būtent ši žemė buvo vienintelė tikrovė. Buvo absurdiška mėginti įsivaizduoti savo gyvenimą kur nors kitur. Kai šiandien mėginu suprasti, kas galėjo visiems tuo pat metu suformuoti tokį tvirtą požiūrį, randu tik vieną atsakymą: atėjo laikas...
Jis atėjo ir man. Būdama dvylikos, sukėlusi didelį tėvo nepasitenkinimą, įstojau į jaunimo sionistinę organizaciją „Masada“. Konfliktuoti su tėvais mums buvo įprasta, tai visiškai netemdė mūsų gyvenimo svajonės. Mums buvo aišku, ką visų pirma turėsime nuveikti Palestinoje: įdirbti Šventąją žemę, kurią laikas ir atėjūnai pavertė dykuma.
Mes visi siekėme mokytis žemdirbystės. Aš studijavau agronomiją Vilniaus universitete, tačiau po metų teko pereiti į biologiją, nes agronomijos specialybės studijos buvo perkeltos į Dotnuvos technikumą, o ten žydų nepriimdavo.
1941-aisiais bolševikai visus turtingesnius žydus ėmė tremti į Sibirą. Turtuoliai, matyt, gimę po laiminga žvaigžde – būtent jie išsigelbėjo nuo vokiečių. Mano tėvai irgi buvo tremiamųjų sąrašuose, tačiau jų nespėjo išvežti, o sąrašai atsidūrė vokiečių rankose. 1941-aisiais liepos 5 dieną vokiečiai atėjo į mūsų namus ir suėmė tėvą, liepę pasiimti rankšluostį ir muilą. Tai buvo pirmoji „valymo“ diena – vokiečiai surinko žydų grupę ir neilgtrukus nužudė Paneriuose. Mes su mama atsidūrėme gete.
Getas. Normalus gyvenimas
Vokiečiai mus surūšiavo: vieniems teko balti, kitiems geltoni, o tretiems – rausvi pažymėjimai. Spalva reiškė viską – leidimą gyventi arba mirties nuosprendį. Valymai vyko Lukiškėse ir Paneriuose.
Aš ramiai tariu žodį „valymai“, mes buvome įpratinti prie mirties. Žudynės, mirtis buvo mūsų kasdienybė. Normalus gyvenimas. Iš pradžių Vilniaus gete buvo 75 tūkst. žydų, o po dvejų metų liko trečdalis, 25 tūkst. Aš Vilniaus gete išbuvau visus dvejus metus, iki pat geto likvidavimo.
Nebuvau panaši į žydę, labiau panėšėjau į lietuvę. Truputį kalbėjau lietuviškai, savo ilgas kasas sudėdavau vainiku ant galvos. Kai pavykdavo išsprukti iš geto teritorijos, skubėdavau nusivilkti paltą, kol niekas nespėjo pamatyti ant jo prisiūtos Dovydo žvaigždės, kuria vokiečiai ženklino visus žydus. Tai buvo pavojinga, reikėjo būti labai atsargiai, kad niekas nepastebėtų ir neįduotų.
Išsprukusi iš geto, skubėdavau į savo senuosius namus. Namas, kuriame gyvenau, priklausė kunigų seminarijai. Tik mūsų aukšte gyveno žydai. Kai patekome į getą, aš kaip kokia vagilė iš savo (!) namų gvelbdavau daiktus ir juos parduodavau, kad turėčiau iš ko nusipirkti maisto.
Mano name apsigyveno vienas žmogysta, dirbęs policijoje (jo laimė, kad neprisimenu pavardės!). Jo sesers vyras, kartą mane sutikęs, perspėjo: „Verčiau neik čia – mano žmonos brolis nori tave nutverti. Jis labai pavojingas žmogus.“
Netoliese gyveno mūsų buvusi tarnaitė, senyva moteris, ji savo namuose glaudė elgetą. Manęs irgi gailėdavo, leisdavo persirengti savo drabužiais. Aš miriau iš alkio – persirengdavau ir eidavau elgetauti.
Vis dėlto tas žmogysta policininkas mane atpažino. Jis nuėjo pas kaimyną gydytoją Sokolovskį, pas kurio tarnaitę dažnai slapčia nakvodavau, ir pagrasino: „Aš žinau, kad pas tave ateina Frida. Ir tu atsakysi už tai.“
Mane suėmė kartu su gydytojo Sokolovskio tarnaite, abi nuvežė į Lukiškes. Manau, tik man pasisekė ištrūkti gyvai.
Lukiškėse
Tuometis policijos viršininkas buvo mano dėdės pažįstamas. Jis ramino, kad mane tik apklaus ir paleis. Manęs, žinoma, nepaleido. Kartu su manimi vežė moterį, kurią suėmė dėl jos vyro. Moteris tvirtino esanti arijų popieriuose, jos vyras – vokiečių kalbos dėstytojas Vilniaus universitete, tikrai ne žydas. Jos dukra ištekėjusi už Lietuvos, Latvijos ir Estijos gebytskomisaro – tas jai ir pataręs nueiti į getą, kur ją tarsi suimsią, apklausią ir, žinoma, paleisią.
Jos nuotaika buvo puiki, ko negalėjau pasakyti apie save.
Mes savaitę sėdėjome vienoje kameroje. Kai tos moters atėjo, ji labai apsidžiaugė: žadėjo perduoti linkėjimų visiems artimiesiems, man paliko savo dienos duonos davinį.
Ją koridoriumi nuvedė į dešinę. Po penkiolikos minučių išgirdau šūvius. Štai taip ją išlaisvino.
Po trijų dienų atėjo manęs. Aš buvau pasirengusi mirti. Mirtis atrodė toks pat natūralus dalykas kaip išgerti stiklinę vandens. Kai šiandien žmogus miršta, mes raudame, o tuomet užmušdavo šimtus tūkstančių, ir mums atrodė normalu, kad žmonės žudo žmones.
Mane išveda iš kameros, aš automatiškai suku į dešinę. Sargas nustemba: „Kodėl tu suki į dešinę? Tau į kairę.“
Mane išvedė kiemais ir paleido. Dieve, kokia buvau laiminga – negalėjau patikėti, kad pavyko iš kalėjimo ištrūkti gyvai.
Po mėnesio atėjo manęs ieškoti, bet aš jau buvau susiveikusi pažymą, kad Frida Berlin susirgo vidurių šiltine ir mirė. Tapau Sara Berkman.
Kairė – dešinė
Likviduodami Vilniaus getą, vokiečiai ir vėl mus išrūšiavo: vienus kairėn, kitus – dešinėn. Kas gyvens ir kas mirs. Savo mažamečius vaikus moterys slėpė tarsi daiktus ryšuliuose ant pečių. Tačiau dauguma išsidavė – vaikai pradėdavo verkti, ir mamos su jais iš karto būdavo nukreipiamos į kairę.
Man pasisekė – mane nukreipė į dešinę. Tačiau mamą ir visus gimines – į kairę. Norėjau eiti su jais, bet vokiečiai neleido – mušė ir varė šalin. Taip aš likau gyva.
Su kitomis moterimis buvau sugrūsta į traukinio vagoną. Prieš Panerius traukinys ėmė lėtinti greitį, ir mes išsigandome, kad tuoj išlaipins ir sušaudys. Viena draugė persisvėrė per vagono langelį, aš ją pastūmiau, ir ji sėkmingai iššoko. Aš irgi norėjau pasekti jos pavyzdžiu: užsiropščiau ant palangės, iškišau galvą pro langą. Mane reikėjo tik pastumti – ir... Tačiau moterys ėmė šaukti, kad negalima – jeigu imsią skaičiuoti ir kurios nors pasigesią, visas be išimties sušaudysią. Vieną iš tų moterų, kuri man neleido iššokti, vėliau sutikau Izraelyje. Ji ėmė mano vyrui pasakoti, esą aš likusi gyva tik jos dėka...
Naktiniai ir karakulinis paltas
Rygoje iš mūsų atėmė visą mantą. Nebesikrimtau, buvau pripratusi prie praradimų. Nebeturėjau nei batų, nei kojinių, todėl siaubingai nušalau kojas. Mus nuvedė į sandėlį, iš kurio kiekvienai leido imti, kas reikalinga. Aš, kvailelė, užuot išsirinkusi kokią šiltą palaidinę ar suknelę, pasiėmiau naktinius marškinius ir karakulio imitacijos paltą. Kiti turėjo daugiau proto – rinkosi praktiškus, šiltus, darbui tinkamus drabužius.
Visi, moterys ir vyrai, dirbome statybose, krovėme 50 kg sveriančius maišus su cementu. Kam pasisekė, susirado šiltesnę vietą – tvarkė vokiečių butus. Man irgi siūlė panašų darbą, bet aš juk nieko nemokėjau. Mama niekad, net gete, man neleisdavo plauti grindų, kad nesusigadinčiau manikiūro. Net skalbti nemokėjau – nežinojau, drabužius pirma muilinti ar skalauti... Užtat mano pačios vaikai viską moka. Nuo mažų dienų juos išmokiau siūti, skalbti, ruošti valgį.
Geras lageris
Mano pirmasis lageris buvo visai pakenčiamas, netgi be utėlių. Tik gaila, kad nemokėjau vogti. O kas nemokėjo prasimanyti bulvių, tas neturėjo ko valgyti. Dienos davinio – gabalėlio duonos ir sriubos – mums, žinoma, nepakakdavo. Kiekvienas alkį malšindavo, kaip sugebėdavo, – kas sutaupytos (ar pavogtos) duonos gabalėlį parduodavo, kas sijoną ar megztinį keisdavo į maistą. O aš, idiotė, ką paėmiau? Servetėlę! Kad valgydama nesusitepčiau.
Štuthofas
Apkeliavau dar penkis ar šešis lagerius, kol 1944-aisiais pasiekiau Štuthofą. Čia mus kaip šunis gainiojo iš vieno barako į kitą. Aš sirgau dizenterija. Buvau liesutė kaip pliauska. Vėl atėmė visus daiktus, visus drabužius. Nuskuto plikai. Apie pabėgimą nebuvo ko ir svajoti. Mano suknelė buvo pernelyg ilga, ji visur kliūdavo. Tačiau buvo griežtai draudžiama drabužius trumpinti ar apsijuosti – kaipmat būčiau buvusi apkaltinta sabotažu ir pakarta. Kai kurie vyrai iš lovų užtiesalų pasidarė avalynės pašiltinimus – ir visi dėl to buvo pakarti.
Netgi tokiomis nežmoniškomis sąlygomis galvojau, kaip atrodau, – labai gėdijausi savo išvaizdos, norėjau atrodyti geriau. Apkirpau suknelės padurkus ir pasidariau skarelę, kad uždengčiau pliką pakaušį. Už grožio pastangas mane nubaudė: vakare mušė, naktį turėjau stovėti iškeltomis rankomis. Nubaudė ne tik mane, bet ir visas kambario drauges – jas parklupdė iškeltomis rankomis visai nakčiai.
Dachau
Vokiečiams prireikė 50 moterų kasimo darbams. Mano kojos ne liesos, stiprios – mane irgi paėmė. Mus vežė tris dienas, tris naktis ir atvežė į Dachau. Kelionė buvo pasibaisėtina. Maitino geltonu sūriu, nuo jo visus labai troškino, bet vandens nedavė. Išvietės nebuvo, nebuvo ir sustojimų, tad tuštinomės po savimi. O juk nemažai buvo tokių kaip aš, sergančių dizenterija. Taip mus atvežė į Dachau – ne į žydų naikinimo, o į darbų lagerį. Čia vyrai ir moterys gyveno atskirai, mums buvo griežtai draudžiama tarpusavyje kalbėtis. Bet ir tokiomis sąlygomis žmonės įsimylėdavo.
Šiandien įsimylėjai – rytoj tavo meilę nužudo. Mes gyvenome tarsi kitoje planetoje. Ne žmonių žemėje.
Vienas vaikinukas iš Lodzės, jis šiandien gyvena Izraelyje, pamatė mane ir... Matyt, atrodžiau blogiau už kitus – jis manęs labai gailėdavo. Kartą paėmė vokišką žalią užtiesalą ir permetė man per vielą, skiriančią vyrus ir moteris. Taip aš netikėtai gavau kuo šiltai užsikloti.
Viena mergina, su kuria kartu gyvenau, mokėjo siūti. Jai pasiūliau sandorį: „Imk duoną, mano dienos davinius, kuriuos sutaupiau per kelias savaites, ir iš žalio užtiesalo pasiūk man naują drabužį.“ Tuo metu vilkėjau baltus permatomus marškinius. Man pasiuvo sijoną ir palaidinę.
Dieną naktį su mumis būdavo vokietė prižiūrėtoja: ji vis tikrindavo, ar visos yra. Jos manymu, iš Dachau buvo galima pabėgti! Bet juk pabėgėlę tuoj pat būtų atpažinę iš pliko pakaušio.
Mano sijonas ir palaidinė buvo pasiūti iš panašios medžiagos kaip ir vokiečių drabužiai. Žinoma, tai nebuvo ta pati medžiaga, bet prižiūrėtoja vokietė, pamačiusi mane tamsoje, nusprendė, kad aš pavogiau medžiagą. Kaipmat mūsų baraką nubaudė – tris pakorė. Nežinau, kodėl ne mane. Konclageris paskutinė vietą, kur reiktų ieškoti teisybės.
Iš 50 moterų gyvos išlikome 15. Penkios sirgo šiltine. Aš periodiškai sirgdavau dizenterija. Vokiečiai liepė pereiti medicininę apžiūrą – tikrino, ar dar tinkame darbams. Žinojau: jei nepereisiu, man galas. Pamenu, kaip iš nuovargio ir alkio pargriuvau. Laimė, prižiūrėtojas nesuprato, pamanė, kad tiesiog užkliuvau už akmens – spyrė koja, ir aš atsipeikėjau. Atsikėliau, merginos padėjo įveikti likusius 15 km iki naujo lagerio. Mes, dešimt merginų, perėjome kone visus dešimt Dachau lagerių. Pamenu, vieną naktį, kai bekeliaudamos į naują lagerį pakelėj sukritome pamiegoti, mus apšaudė iš lėktuvų. Nebuvo baisu, tik neapleido jausmas: jeigu dabar nenušaus – sulauksiu karo pabaigos.
Laisvės dvelksmas
Amerikiečiams ėmus lipti ant kulnų, vokiečiai visus vyrus nusiuntė toliau, į Tirolio lagerį, o mus, penkias vilnietes ir penkias vengres, atvedė į kažkokį namelį, ir čia mes pamatėme... patalynę!
Kiekvienas, jausdamas išvadavimą, ima svajoti, ko norėtų laisvėje. Aš svajojau apie lovą ir patalynę, apie laimę miegoti ne ant utėlėtų gultų. Ir štai čia staiga pamatau patalynę! O juk normalus žmogus normaliame gyvenime to nė nepastebi, negalvoja apie tai, patalynė atrodo įprastas dalykas, kasdienybė.
Namą su patalyne juosė dviejų metrų šiaudinė tvora, čia be maisto praleidome savaitę. Vėliau sužinojau, kad šiame name buvo apgyvendinti ir visi iš Prancūzijos išvežti ministrai.
Amerikiečiai jau buvo užėmę lagerį, bet mes toliau lindėjome name – nežinojome, kas vyksta, o jie nežinojo, kad čia esame. Kartą prieinu prie tvoros, žvilgteliu pro plyšelį ir matau – visur amerikiečiai. Ėmiau šaukti, jie išgirdo.
Dachau lagerio išlaisvinimas. Šaltinis: https://www.dailymail.co.uk/video/news/video-1003596/Inside-camps-Colour-footage-liberation-Dachau-concentration-camp.html
Morka
Kai atėjome į Dachau, visas lageris buvo išklotas kryžmai kaip rąstai sukrautais lavonais. Lavonų krūvos siekė kone metro aukštį. Vaikščiojom tarp lavonų, aš graužiau kažkieno man numestą morką. Vos paėjau iš alkio, vilkdama sutinusią, pūliuojančią koją. Mąsčiau, kad jau turbūt esu nebe žmogus, o koks žvėris, jei galiu vaikščioti tarp lavonų ir lyg niekur nieko graužti morką.
Gegužės 5-oji
Amerikiečiai mus užregistravo ir apgyvendino vyrų lageryje. Ten buvo vieni kriminaliniai nusikaltėliai, kelios čigonės, kurias domino tik vyrai ir seksas. Čia buvo daug sergančių šiltine ir dizenterija, tad labai bijojau apsikrėsti. Amerikiečiai lageryje paskelbė karantiną. Gavau ir aš paltą, prie kurio buvo prisiūta raudona skiautė su žodžiu „Kacet“ („karantinas“).
Buvo gegužės 5 diena. Su drauge nusprendėme sprukti. Nors buvo šalta, persimečiau paltą per ranką, – jei būčiau jį vilkėjusi, iš karto būtų buvę aišku, iš kur esu. Mūsų niekas nesulaikė. Sargybiniai, matyt, nė nežinojo, kad šiame lageryje yra ir moterų – manė, kad mes atklydome iš miesto, ir, nepatikrinę dokumentų, praleido.
Išėjome iš lagerio, dairomės – kur eiti? Ketverius metus nevaikščiojome šaligatviais. Pėdinome greta jų skersos, kol pagaliau išėjome už miesto. Pakeliui prie mūsų prisidėjo dar keli pabėgėliai. Buvome girdėję, kad amerikiečiai žydams, išsigelbėjusiems nuo vokiečių, įkūrė lagerį Felderberge, 25 km nuo Dachau.
Nuėjome į tą lagerį ir likome. Man davė juodas vokiškas kelnes ir palaidinę. Dabar jau turėjau viską, o svarbiausia – buvau gyva. Jaučiausi absoliučiai laiminga.
Brigada
Lageryje prie Miuncheno sutikau žydų brigados atstovus. Buvo 1945 m. spalis, brigados nariai ieškojo likusių gyvų žydų ir kvietė juos vykti gyventi į Palestiną.
Brigada veikė nelegaliai, nes britų vyriausybė neįleido žydų į Palestiną. Kaip tik tuo metu brigados nariai ruošėsi išvežti pirmu sunkvežimiu 50 vaikų. Mažų vaikų nebebuvo – visi buvo išžudyti. Likę tik 14–16 metų. Pasiprašiau, kad ir mane paimtų į tą sunkvežimį. Įlipusi bijojau net krustelėti, kad mano vietos neužimtų kiti.
Atvykome į Italiją, apsistojome brigados nelegaliai pervežtų žydų lageryje miške. Mane kaipmat įdarbino, kai sužinojo, kad moku spausdinti mašinėle. Per naktis registruodavau žydus, atvežtus iš Austrijos, Vengrijos, Vokietijos. Registracija buvo labai svarbu, ji daugeliui padėjo surasti artimuosius.
Vieną naktį beregistruodama sutikau savo dingusį be žinios pusbrolį – žinojau, kad jis buvo Dachau, sirgo šiltine. Buvau tikra, kad jo nebėra tarp gyvųjų. Kartu su pusbroliu išvykome į Milaną. Čia laukėme, kol bus suformuota grupė ir galėsime nelegaliai vykti į Palestiną.
Man atrodė, kad jau visi išvykę, aš viena likau. O juk išvykimai buvo tik prasidėję.
Meksikos miražas
Pusbrolis parašė broliui į Meksiką, kad likome gyvi. Netrukus atėjo popieriai – leidimas vykti gyventi į Meksiką. Persikėlėme į Genują laukti laivo, kuriuo turėjome išplaukti pirma į Ispaniją, o iš ten – į Meksiką. Laivu atplaukė ispanų kareiviai, kovęsi Šiaurės Afrikoje vokiečių pusėje. Jie turbūt nesuprato, kad esu žydė, kitaip juk nebūtų pasakoję, kokie jie šaunūs kovotojai, tikri didvyriai. Gyrėsi žudę žydus Aušvice. Jie TAI pasakojo man! O aš tylėjau, bijojau prasitarti, kad esu žydė.
Maranas
Mus išlaipino Barselonos uoste. Priėjo kažkoks vyresnysis – gal ir ne vyresnysis, bet toks jis man pasirodė, – ir paklausė, ar turime kur apsistoti. Prisipažinome, kad Barselonoje nieko nepažįstame. Tuomet mums davė adresą ir pažadėjo aplankyti.
Giminės iš Meksikos mums atsiuntė pinigų, tad galėjome prasiversti. Beje, anksčiau, kol buvome Italijoje, mums niekur už nieką nereikėjo mokėti – turėjome tokias pažymas, kurias išduodavo grįžusiems iš lagerių. Jas parodę viską gaudavome dykai. Spėjau visai atprasti nuo pinigų, net pamiršau, kam jie reikalingi.
Vyresnysis iš uosto pažadą tesėjo, mus aplankė. Papasakojo esąs maranas. Jei kas nežino, maranai – tai žydai, kurie inkvizicijos laikais, XIV–XV a., gelbėdamiesi nuo masinio žudymo priėmė krikščionybę. Ir štai šis žmogus, kurio proprosenelių gyslomis teka judėjų kraujas, pasisiūlė mums padėti. Būtent jis mums patarė kreiptis į UNRO – amerikiečių ir žydų komitetą. Per jį mes susipažinome su Barselonos žydais ir sulaukėme nemenkos materialinės paramos.
Studentės iš Argentinos
Į Barseloną atvyko 15 žydaičių studenčių grupė iš Argentinos, sužinojau, kad visos jos turi leidimus įvažiuoti į Palestiną. Aš joms turbūt atrodžiau kaip laukinė. Įsivaizduokite: stovi eilė prie autobuso, o aš, nepaisydama jos, grūduosi tiesiai prie durų. Lageriai mane įpratino kovoti už vietą, mirties stovyklose išmokau: kas vėluoja, tą užmuš.
Dar lageriai mane išmokė nesureikšminti nesvarbių dalykų. Tarkim, stovi studentės lauke prie vitrinos, renkasi rėmelius nuotraukoms ir ginčijasi, kokius imti. Sakau: „Jūs pamišėlės – argi svarbu, koks rėmelis! Aš lageriuose tarp lavonų vaikščiojau, o jūs čia dėl rėmelio rašto ginčijatės!“
Tik Palestina!
Netikėtai gavau laišką iš savo tėvo draugo – vyriausiojo Australijos rabino. Sužinojęs, kad likau gyva, jis parūpino leidimą vykti į Australiją. Pažįstami ir „Joint‘o“ (JDC) žmonės į mane žiūrėjo kaip į beprotę – turiu Meksikos ir Australijos vizas, o kliedžiu Palestina. Rabinas iš Australijos „Joint‘o“ vyrukus bombardavo telegramomis, jie nenorėjo su manimi nė į kalbas leistis, bet aš užsispyriau – važiuosiu tik į Palestiną. Taškas.
Sužinojau, kad Norvegijos krovininio laivo kapitonas sutinka paimti tas studentes iš Argentinos ir nugabenti jas iki pat Palestinos. Pasišoviau jas lydėti. Ir vėl likimas – sutikau tą patį maraną. Jis tikrino pasus. Jam papasakojau apie savo planą nelegaliai vykti į Palestiną, paprašiau pagalbos. Jis uždėjo antspaudą ant mano popierių, taip aš patekau į laivą.
Pusbrolis liko uoste, jis nieko nenutuokė apie mano planą. Vėliau visur ieškojo manęs, nežinojo nė ką manyti. Po kokių penkių mėnesių, jau būdamas Meksikoje, pusbrolis atsitiktinai pateko į britų kino kronikos seansą ir sužinojo apie mane. Pamatė filmuotą medžiagą, kaip britai mane veda į kalėjimą.
Kai laivas išplaukė į atvirą jūrą, vienas gydytojas, kuris šiandien gyvena Haifoje, laivo kapitonui pasakė, kad plaukiu nelegaliai ir paprašė man padėti. Už nelegalų žydų pervežimą buvo įprasta imti didelius pinigus. Bet ką iš manęs paimsi – turėjau mėlyną kostiumėlį, kuriuo ir vilkėjau. Daugiau nieko.
Kapitono liepimu ėmiau dirbti ekipažo padėjėja. Jūroje siautėjo štormas, visą laivo ekipažą pykino. Tačiau aš negalėjau gulėti, privalėjau dirbti, ir tai mane išgelbėjo – po dienos pykinimas praėjo.
Prieš lipdama į laivą, išsiunčiau Tel Avive gyvenančiai pusseserei telegramą, kad atvažiuoju. Dėl konspiracijos telegramą pasirašiau Fridmano vardu. Jei kas būtų nutikę, būčiau galėjusi aiškinti, esą tai klaida. Kaip vėliau sužinojau, mano pusseserė, perskaičiusi telegramą, pamanė, kad atvykstu persirengusi vyru.
Palestiną pasiekėme vasario pirmąją.
Tel Avivas
Prie Palestinos krantų mus pasitiko žmonės iš „Sochnut‘o“. Kai pasakiau, kad atvykau nelegaliai, jie nenorėjo apie tai nė girdėti, nes buvo informuoti, kad atvyksta 15 moterų legaliai ir vienas vyras nelegaliai (matyt, jiems buvo pranešta apie mano pusseserei siųstą telegramą).Tačiau jau minėtasis gydytojas iš Haifos patvirtino, kad sakau tiesą.
„Sochnut‘o“ žmonės mane įsodino į mašiną ir nuvežė į Tel Avivą pas pusseserę. Kas keli kilometrai mašiną stabdė britai, tikrino dokumentus. Mano palydovas iš „Sochnut‘o“ pasakė, kad esu jo dukra.
Britų kišimasis man atrodė baisi neteisybė – nužudyta 6 milijonai žydų, vos saujelė išsigelbėjo ir dar prie tos kabinėjasi!
Mes, ištvėrę koncentracijos stovyklas, teisėtai norėjome gyventi savo Tėvynėje, o britai mums neleido. Anglai reguliavo, kam leisti gyventi Palestinoje, o kam – ne. Suimdavo visus nelegaliai atvykusius. Tai buvo kažkoks absurdas, piktinomės, esą jie tarsi tęsia Hitlerio darbą...
Tačiau kelio atgal nebuvo. Į Vilnių grįžti negalėjau, nes dar Italijoje išgirdau, kad visus žydus, grįžusius į Lietuvą, sovietai suima. Ne tik žydus, bet ir rusus pabėgėlius. Daug žydų pasiliko Vokietijoje. Aš jų nesuprantu: kaip galima gyventi toje žemėje po VISO TO, ką mes iškentėjome!
Vienintelė vilnietė
Žydams niekur neliko vietos: tų, kurių nesunaikino naciai, į Tėvynę nenorėjo įleisti britai. Pasirinkimo nebuvo – tik ieškoti partizanų. Sakau – partizanų, nors tuomet juos visi vadino teroristais. Bet kokie mes teroristai! Mes tiesiog kovojome dėl teisės gyventi savo žemėje.
Kai Šeškinui, savo pusbroliui, kuris pats susirado mane Tel Avive, pasakiau norinti eiti kariauti, jis pamanė, kad esu beprotė: juk tik vakar atvažiavau į Palestiną, o prieš tai ketverius metus kalėjau – dvejus gete ir dvejus lageriuose. Bet vis dėlto jis mane supažindino su Žabotinskio sūnumi. Žabotinskis jaunesnysis nesiliovė stebėtis, kad po viso to, ką patyriau, aš visai neblogai atrodau. Mano dvasia nebuvo palaužta, neverkšlenau kaip kiti: „Oi, kaip buvo baisu, oi, koks siaubas buvo...“
Paprašiau Žabotinskio sūnaus mane supažindinti su partizanais. „O su kuriais – su „Hagana“ ar su „Lechi“?“ – paklausė jis. Dabar aš žinau, o tada neturėjau supratimo, kuo tos grupuotės skiriasi. „Haganos“ misija buvo padėti žydams nelegaliai atvykti į Izraelį, o „Lechi“ pačioje Palestinoje kovojo su britais dėl Izraelio žemės, savo istorinės tėvynės Erec Izraelio atgavimo.
Pareiškiau, kad noriu priklausyti pačiai ekstremaliausiai partijai. Taip tapau „Lechi“ nare, turbūt vienintelė vilnietė. „Lechi“ narių buvo gal 600–700, tikrai ne daugiau. Britai kažkodėl manė, kad mūsų kur kas daugiau, ir labai mūsų bijojo.
Prisibijojo ir vietos gyventojai: jie ne tik mūsų nepalaikė, bet kartais net išduodavo. Tad turėjome būti atsargūs, privalėjome slapstytis.
"Brulija" (Frida Berlin) ir jos trys draugės konvojuojamos iš britų teismo į moterų kalėjimą Betliejuje. Iš kairės: Frida Berlin, Malka Hefner, Esther Beckman, Judith Talk. Nuotr. iš knygos "With all their might", Chayim Apelboim-Elimelech, Yair Publishers, Tel Aviv 1991.
Brulija
Mūsų grupėje buvome septyniese. Ivrito dar nemokėjau, bet tai netrukdė – čia visi kalbėjo lenkiškai. „Lechi“ nariai dėl saugumo neklausdavo vieni kitų vardų ar kas kur gyvena. Vienas kitą vadinome slapyvardžiais. Mane grupės nariai vadino Brulija. Dar ir šiandien šiuo vardu pasirašinėju savo tapytus paveikslus.
Po kelių mėnesių, berods, birželį, gavome užduotį susprogdinti geležinkelio depą prie Haifos – itin svarbų susisiekimo geležinkeliu su britų valdoma Palestina, Libanu ir Egiptu objektą, griežtai saugomą britų karinių pajėgų. Užduotį vykdė 40 žmonių, iš jų pažinojau tik du.
„Lechi“ ir „Hagana“ komandos ne itin sutarė. Bet buvo toks kelių mėnesių santarvės laikotarpis, kai veikė išvien. Planavome, kad tą dieną, kai „Lechi“ žmonės sprogdins depą, „Hagana“ sprogdins tiltus visoje šalyje. „Hagana“ susprogdino 11 tiltų, kurie jungė britų valdomą Palestiną su Libanu, Sirija, Transjordanija ir Egiptu. Tačiau padarė tai diena anksčiau, nei buvo sutarta.
Kitą dieną, kai turėjome sprogdinti depą, britų armija jau ieškojo tilto sprogdintojų. Vietoj jų pagavo mus. Vienuolika vaikinų žuvo vietoje. Aš sėdėjau mašinoje šalia Gabrieliaus – savo būsimo vyro, kurio tuo metu nė vardo nežinojau, – o mano draugė buvo įsitaisiusi mums ant kelių. Britų kulka pataikė jai į ranką, perskrodė krūtinę ir kliudė Gabrieliui ranką. Abi jo kojos taip pat buvo sužeistos. Man pasisekė – kulka tik vos vos kliudė petį. Bet atrodžiau kraupiai – visa kruvina, suknelė permirkusi krauju. Britai pamanė, kad esu sunkiai sužeista, tačiau žaizdą teikėsi apžiūrėti tik kitos dienos popietę. Jei būčiau buvusi išties rimtai sužeista, būtų tekę amputuoti ranką. Beje, Gabrieliui norėjo amputuoti abi kojas, bet atėjo jo mama, pakėlė vėją, ir taip išgelbėjo sūnui kojas.
Teismas įvyko po dviejų mėnesių. Britai skaitė kaltinamąją kalbą, o mes dainavome. Taip demonstravome, kad nepripažįstame britų teisės mus teisti. Palestina – tai mūsų žemė, o ne jų. Britai paskelbė nuosprendį: moterims – kalėjimas iki gyvos galvos, vyrams – kartuvės.
Vaikinus iš karto po teismo aprengė raudonais marškiniais ir raudonomis kelnėmis. O mus, moteris, nuvežė į arabų moterų kalėjimą Betlecheme. Ten sėdėjau beveik dvejus metus, iki pat Izraelio nepriklausomybės paskelbimo.
Nepriklausomybė
Paskelbus Izraelio nepriklausomybę, anglai ėmė trauktis. Mus perkėlė į kalėjimą netoli Haifos. Pamenu, Tel Avivas jau buvo išlaisvintas, o Haifa – dar ne. Haifą jie atidavė paskutinę.
Pakeliui į naująją įkalinimo vietą mes lenkėme kelis „Hagana“ ir „Lechi“ punktus, ir aš jiems daviau ženklą – numečiau raštelį, kuriame parašiau, kas mes ir kad mus veža nežinoma kryptimi.
„Lechi“ tuo metu aktyviai rengė išpuolius prieš britus, atiminėjo jų ginklus, tankus. Gavę mano raštelį, jie vidurnaktį atvažiavo į kalėjimą, atkėlė vartus, ir mes pabėgome.
Kurį laiką slapstėmės miškuose. Kaip tik tada aš nusidažiau plaukus ir nuo to laiko esu blondinė.
Gabrielis tarp dvylikos pogrindininkų, nuteistųjų mirties bausme. Nuotrauka iš žurnalo "Life", 1968 m.
Gabrielis
Su Gabrieliu, būsimu vyru, romanas prasidėjo jau kalėjime. Vyrai ir moterys kalėjo atskirai, o britų kareiviai stebėjo, kaip flirtuojame per mus skiriančią vielą. Kai mes, moterys, iš kalėjimo pabėgome, vyrai kalėjo dar du mėnesius. Vos tik Gabrielis išėjo iš kalėjimo, mudu ir susituokėme.
Fridos ir Gabrielio vestuvės – pirmos vestuvės
Izraelio kariomenėje.
Tik ne Vokietija
Pasaulyje mažai šalių, kurių nebūčiau aplankiusi per savo gyvenimą. Bet Vokietijoje po karo buvau tik kartą. Dachau 25-ųjų metinių proga. Norėjau, kad Gabrielis pamatytų barakus, kuriuose gyvenome. Bet vietoj jų radau išdailintas dekoracijas.
Tiesa, keli barakai vis dėlto išliko – tie, kuriuos Hitleris pastatė 1932 metais. Į juos jis sodino tuos, kurie jam nepaklusdavo, buvo prieš jį arba tiesiog kriminalinius nusikaltėlius. Čia kaliniai turėjo savo lovas, savo spintas ir netgi atskirą kambarį. Mes gi neturėjome nieko. O čia tau rodo Dachau lagerį su patogumais! Lankytojai stebėjosi: „Žiūrėk, vokiečiai buvo ne tokie jau ir žiaurūs. Visai neblogai gyveno tie žydai...“ Mane ši apgaulė taip įsiutino, kad buvau gatava visus sudraskyti.
Mėginau surasti bent vieną Dachau darbo lagerį. Klausinėjau senųjų vokiečių, kur ieškoti. Jie nesakė. Ieškojom visą dieną. Galiausiai aptikome mažutį kauburėlį su Mogein Dovydu, o paties lagerio – nė ženklo. Kažkoks netoliese sutiktas jaunas vokietis patvirtino: „Taip, čia išties buvo lageris.“
Daugiau aš niekad nesilankiau Vokietijoje ir vargu ar bebūsiu. Jei važiuoju su turistine grupe, sakykim, į Italiją, Belgiją, Olandiją, Šveicariją, ir sužinau, kad keliaudami atgal kirsime Vokietiją, visada parvykstu savarankiškai. Geriau aplink, kad tik ne per Vokietiją.
Su Israel Katz, šalies užsienio reikalų ministru, per kasmetinį žuvusiųjų Lechi kovotojų minėjimą, 2019 m.
Laimė
Kai manęs klausia, ką norėčiau pakeisti, jei būtų galima pradėti gyvenimą iš naujo, atsakau, kad iš esmės turbūt nieko.Tikrai nenorėčiau iš naujo kentėti dvejus metus Vilniaus gete ir dvejus metus 13-oje lagerių. Tačiau mielai pakartočiau pirmus keturis mėnesius Izraelyje ir kovą „Lechi“ gretose – tai buvo pats laimingiausias mano gyvenimo laikas.
Post scriptum
Jeigu egzistuoja išlikimo genas, tai būtent jis padėjo Fridai išgyventi Holokausto siaubą. Tą patį geną, matyt, paveldėjo ir jos dukra Adina. Būdama dvidešimties, ji Tel Avive pateko į baisią automobilių avariją. Medikai prognozavo, kad Adina niekada nepakils iš patalo, nevaikščios savarankiškai. Tačiau Adina ne tik vaikšto – ji pagimdė ir užaugino keturis vaikus.
1989-aisiais mes gyvenome nepritekliaus šalyje, be leidimo negalėjome kišti nosies už geležinės uždangos. Visi skendome svajonėse, aš fantazavau apie nepriklausomą žurnalą „Ieva“, bet pati nelabai tikėjau, kad svajonė išsipildys. Frida pasakojo apie išsipildžiusias keliones į Ameriką, Meksiką, Ispaniją, Italiją, Prancūziją... Apie Izraelio milžiniškus prekybos centrus, dirbančius iki vidurnakčio, uždaromus tik per šabą. Apie parduotuves, kuriose yra visko, netgi picų ir jogurtų, kurių tada nė nebuvau ragavusi. Apie savo Tel Avivą, kuris niekada nemiega. Jo kavines ir restoranus, kurie veikia iki trečios nakties... Iš Fridos sužinojau apie moteriškų higieninių priemonių egzistavimą. Ji paliko jų man dovanų, vėliau rodžiau draugėms kaip pasaulio stebuklą ir pasakojau dar apie vieną tokį – sauskelnes...
Nuo pirmojo susitikimo su Frida praėjo daugiau kaip 30 metų. Per tą laiką spėjo užaugti pirmoji krovikų į sauskelnes karta Lietuvoje. Šiandien mes akropolių turime daugiau nei Izraelis grandcanyon‘ų. Mes turime visko, įskaitant ir šlamšto perteklių. Perteklius pavojingas, jis gali paskandinti nebrandų protą, amžinai klausiantį: „O kas dar, ką dar gali man parodyti?“
„Man daugiau nieko nereikia, aš nugyvenau laimingą gyvenimą. Jau tarsi ir galėčiau išeiti, bet gyvenimas manęs nepaleidžia“, – atsidūsta Frida, kai kalbamės telefonu.