Ieškoti
  • vilniusjews

H.Vaitiekūnas: "Tauragės sąraše nėra?"


Henrikas Vaitiekūnas

Ko, paprastai, laukiame iš televizijos? Smagios arba graudulingos istorijos. Pamokymo, kaip gyventi. Kartais – pasiūlymo kur nors nuvykti.

Bet, kaip keista bebūtų, labai retai pasitaiko, kad televizija parodo tai, ką seniai žinome, matome, bet – mums patiems į galvą neatėjo – kad tai, kas mūsų kieme nuo neatmenamų laikų stovi – gali būti įdomu ir visai Lietuvai. Arba – smalsiam žiūrovui.

Save priskiriu smalsučių kategorijai. Ir todėl nudžiugau, atradęs, jog iki tos laidos pakliuvimo eterin, nežinojau, kad kažkuomet buvo galima pavasario sode išsinuomoti vieną obelį: jei rudenį ji duos vaisių – tai visi jie – tavo. O jei obuolių nebus – pralošei. Nežinojau, kad garsiausią pasaulyje triūbos maestro - Luji Armstrongą vaikystėje globojo iš litvakai Karnovskiai, o kunigaikštis Mykolas Oginskis buvo vartininku Rietavo futbolo komandoje. Nustebino naujiena, kad jau šiandien Lietuvoje galiu aplankyti metalinių medžių sodą, kur ant kiekvienos šakos kabo metaliniai vaisiai, o ant tų vaisių yra išgraviruotos atminimo vertųjų pavardės.

Sunku buvo patikėti, kad pirmasis Lietuvoje „supermarketas“ atsirado Plungėje, o po jo stogu - dar prieš šimtą metų – glaudėsi daugiau nei trisdešimt parduotuvių. Naujiena iš Kupiškio: būtent šio miesto pirtyje – turbūt taip pat pirmąkart Lietuvoje – tarpukariu buvo įrengtas baseinas. Bet ne visų tautybių žmonės galėjo jame kartu plaukioti: lietuviams buvo skirtos tik tam tikros dienos.

Dar. Ar esate girdėję, kaip Lietuvos žydai „apeidavo“ tarpukario draudimą, kuris skelbė, kad sinagoga negali būti aukštesnė už bažnyčią? Būtent žydiškai nuo tokio draudimo jie ir išsisukdavo: sinagoga už bažnyčią visuomet būdavo mažesnė. Bet - tik iš išorės: nes žydų maldyklos grindys buvo gerokai po žemę įleistos: tekdavo laiptais žemyn gerokai nulipti.

O ką šiaurės Lietuvoje iki šiandienos vadina Donaldu Trumpu? O gi žmogų, kuris ir daugeliui metų prabėgus, tebėra autoritetu krašto verslininkams. Nes būtent jis pastatė pirmąjį krašte malūną, pirmas ne tik ir automobilį įsigijo, ne tik telefono ryšį įvedė, bet - iš Anglijos, Vokietijos ir Švedijos pirkdamas dizelinius variklius – visam Kupiškiui dar tarpukaryje tiekė pirmąją elektrą. To milijonieriaus (taip, jis buvo sukaupęs milijono litų turtą: net nedrąsu sakyti, kiek milijonų eurų dabar tai būtų) pavardė – Nochemas Šmidtas. Daug apie jo darbus galima pasakoti, bet pakaks vieno fakto: Nochemas Šmidtas buvo išrinktas Lietuvių Tautininkų sąjungos (!?) Kupiškio skyriaus valdybos nariu.

Iš kur visi šie išdėliotieji faktai? Iš televizijos. Iš kas savaitę LRT transliuojamos laidos „Zachor. Atsimink“. Anonsas buvo kuklus: „Aktoriai Dovilė ir Elijas keliauja po Lietuvą, ieškodami litvakų kultūros palikimo. Iš nuotraukų, išlikusių pastatų ir istorijos jie bando atkurti pasakojimus apie lietuvos žydų gyvenimą...“.

Turbūt, neatsitiktinai vienas laidos dalyvių – kraštotyrininkas, žurnalistas ir rašytojas Eugenijus Bunka laidoje bando paaiškinti: „Daug kam, ypač jaunąjai kartai, atrodo, kad žydai atsirado iš kažkur, kad jie – svetimi. Apie tai, kad jie čia gyveno šimtmečius – mažai kas kalba. O reikėtų. Nes tai - didelė Lietuvos istorijos dalis...“

„Zachor“ gime neatsitiktinai: 2020-ieji paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Ir – kaip iš televizinės spaudos supratau – numatyta net septyniolika istorinių pažintinių laidų. Pirmadieniais. Dalis jų jau parodyta. Tikėtina, kad ir pakartota bus. Nes kiekvienoje tų laidų – unikalios nuotraukos, graži tautinė muzika. Pagirtina, kad laidą veda ne ekranuose jau nuzulinti istorijos žinovai, o jauna ir simpatiška aktorių pora. Iš lietuviškų serialų mums pažįstami Dovilė Kondrataitė ir Elijas Martynenko į naujas savo pareigas žiūri atsakingai: yra ne tik pasiruošę, žinių sukaupę, bet reikiamu momentu pripažįsta, kad ir patys daug naujo sužino. Ir – kas pasakojant apie tą tautą tikrai yra reikalinga – abu nestokoja ir humoro.

O dabar – apie paslėptą tos laidos (o gal ne laidos, bet tik Tauragės) problemą. Tarp septyniolikos numatytųjų litvakų adresų nėra nei Tauragės miesto, nei rajono. Toks įspūdis, kad čia žydų niekuomet negyventa. O jei ir būta ar bent pro šalį važiuota – tai jie Lietuvai neįdomūs jie. Bet gi tai – netiesa!

Vien Bažnyčių gatve perėję, dar rastume namus, kuriuose gyveno ir dirbo tauragiškiai medikai J. Šapiro, A. Lifčicas, G Joffė. Senieji tauragiškiai – jei jų paklaustumėte – dar prisimintų, kaip pirmąsyk Lietuvoje į odinius fajetonus juos čia sodino vežikai J. Denas ir S Hameras. Tebestovi ir namas, kuriame buvo garsus Niseno Fišo viešbutis. Ir, turbūt, neužstatyta dar vieta, kurioje futbolą žaidė kažkada garsia buvusi Tauragės „Makabi“ komanda.

Tik kas pakvies filmavimo grupę į Tauragę?


Nuotrauka ir tekstas publikuoti leidinyje "Tauragės kurjeris"

Skelbiama turint autoriaus sutikimą


Peržiūrų: 98Komentarų: 0
  • Facebook Social Icon
  • Twitter Social Icon
  • YouTube Social  Icon
  • Instagram Social Icon
  • LinkedIn Social Icon

©2019 Žydų bendruomenė "Vilnius - Lietuvos Jeruzalė".