top of page
Ieškoti
  • vilniusjews

Chanuka: šviesos pergalė

Atnaujinta: 2022-12-14

„Šias žvakes įžiebiame, kad atmintume stebuklus ir neįtikėtinus įvykius, išvadavimą ir karus, kuriuose Tu, Dieve, apsaugojai mūsų protėvius kadaise šiuo metu laiku...".

Taip skamba malda, skaitoma prie šviestuvo kiekvieną iš aštuonių Chanukos vakarų. Šios džiaugsmingos šventės pavadinimas reiškia atnaujinimą, pašventinimą. Ji švenčiama žiemą, kislevo mėnesį, pačiu tamsiausiu, trumpiausių dienų laikotarpiu, tačiau chanukijų, aštuonšakių žvakidžių šviesa užlieja žydų širdis šiluma, o jų namus – šviesa. Todėl Chanuka dažnai vadinama ugnelių švente. Chanukijos yra statomos ant palangių, kad šviesa matytųsi iš tolo ir skelbtų apie senus, bet žydų tautinėje atmintyje visiems laikams išsaugotus stebuklingus nutikimus. Skirtingai nuo daugelio kitų žydų kalendoriaus minėjimų, Chanukos šventimas nėra nurodytas Toroje. Šios šventės pagrindas – ne sakralinis, o istorinis. Aleksandrui Makedoniečiui užkariavus Jeruzalę, Judėja tapo helenistinio pasaulio dalimi. Pirmieji valdovai, Ptolemėjai, buvo tolerantiški, tad graikų kultūra plėtėsi neišstumdama žydiškos. Kaip ir kitose graikų užkariautose žemėse, Judėjoje helenizmas buvo paskelbtas oficialiąja religija, tačiau gyventojams nebuvo draudžiama atlikti įprastų religinių apeigų. Tokia padėtis tiko ir patiems žydams, kurie tuo metu buvo lojalūs jiems palankumą rodžiusiems graikų valdovams. Vėliau valdžią Judėjoje perėmė helenizuotų sirų Seleukidų dinastija. 175 m. prieš m.e. sostas atiteko nuožmiajam Antiochui Ketvirtajam (Epifanui), kurį žydų tradicija vadina Pamišėliu. Judėja patyrė materialinę ir dvasinę priespaudą: išaugo mokesčių našta, prasidėjo religiniai persekiojimai. Nusprendęs ideologiškai palaužti žydų tautą, Antiochas uždraudė pamatinius judaizmo ritualus: apipjaustymą, šabo laikymąsi bei Toros studijas. „Sakė rabis Natanas: Už ką tave žudo? – Už tai, kad apipjausčiau sūnų. – Už ką degina lauže? – Už tai, kad mokiausi Toros. – Už ką karia? – Už švenčių laikymąsi... Bet nuo šių smūgių mano meilė Aukščiausiam tik didėja“. Tarp žydų atsirado ir helenizacijos šalininkų. Tačiau dauguma tautos nepasidavė ir jei ne atvirai, tai slapčia vykdė Toros prievoles. Antiocho kariai šnipinėjo, Judėjos miestuose ir kaimuose ieškojo nepaklususių, juos negailestingai baudė ir jėga diegė helenistinį kultą. Jeruzalės Šventykla buvo paversta Dzeuso šventove. Graikų panteono dievų bei paties Antiocho statulos buvo statomos Judėjos gyvenvietėse, bet valdžiai nepavyko priversti žydų jas garbinti, kadangi judaizmas griežtai draudžia stabmeldystę. Yra legenda apie našlę, auginusią septynis sūnus, kiekvieną iš kurių graikų valdžia bandė priversti nusilenkti stabui. Vienas sūnus atsakė: „Toroje parašyta – neturėsi kitų dievų Mano akivaizdoje“. Jį pasiuntė miriop. Kitas atsakė: „Toroje parašyta – Klausyk, Izraelio tauta: Viešpats yra mūsų Deivas, Viešpats yra vienas“. Jam taip pat buvo surengta egzekucija. Ir taip su Toros žodžiais lūpose žuvo šeši iš septynių brolių. Kai išvedė jaunėlį, jis taip pat atsisakė gerbti stabą sakydamas: „Viešpats – amžinas karalius, o pagonys pradings iš Jo žemės“. Motina suprato, kad ir šiam vaikui gresia žūtis ir pradėjo maldauti, kad vietoje sūnaus imtų ją, bet budeliai nepasigailėjo vaiko. Tuomet ji užlipo ant stogo, nušoko ir užsimušė. Tą akimirką pasigirdo Balsas iš dangaus: „Džiaukis, motina, dėl savo sūnų!” Tais laikais žydai įsisąmonino, jog Antiocho politika pakerta pačius tautos egzistencijos pamatus. Atsisakyti protėvių tikėjimo prilygtų liautis būti žydu. Absoliučiai Judėjos bendruomenės daugumai tai buvo nepriimtina, tuo tarpu identiteto išsaugojimo bandymai vedė į žūtį. Liko vienintelė išeitis: kovoti už savo tikėjimą ir tuo pačiu – prieš okupaciją.

Šią kova aprašo senovinis žydų raštijos paminklas – Makabiečių knygos. Jos buvo parašytos per vėlai, kad būtų įtrauktos į Šventraščio kanoną, todėl nelaikomos sakraliniais tekstais. Tačiau žydų tradicijai jos yra svarbus šaltinis. Kasmet Chanukos dienomis šios knygos perskaitomos taip iš naujo atkuriant 167 m. prieš m.e. vykusius dramatinius įvykius, privedusius prie šventės atsiradimo. Sukilusios tautos lyderiais tapo šventiko Matitjahu Chašmonėjaus šeima iš miestelio Modiinas. Anot padavimo, sukilimas prasidėjo, kai senasis Matitjahu kardu nudūrė išdaviką, kuris visų akivaizdoje nusilenkė miestelio aikštėje pastatytai statulai. Matitjahu ir jo sūnų šūkis skambėjo taip: „Kas už Viešpatį, teeina su mumis“. Jie subūrė sukilėlių grupę ir pradėjo partizanų karą. Mirus Matitjahu, sukilimui ėmė vadovauti jo sūnus Jehuda, pramintas Makabi (hebr. Kūjis). Tiesa, yra versija, kad žodis Makabi – tai dar ir hebrajiškos frazės „Kas gali prilygti Tau, Viešpatie“ trumpinys. Jehudos šalininkai į istoriją įėjo Makabiečių vardu.

Vadovaujant Jehudai negausūs, prastai ginkluoti žydų būriai pradėjo sėkmingai kovoti su reguliariaja kariuomene. Net ir nuolat gaudama karinę paramą okupacinė armija traukėsi, kol pagaliau 164 m. prieš m.e. Makabiečiai pasiekė Jeruzalę ir ją išlaisvino. Pergalės viršūne sukilėliams tapo įžengimas į Šventyklą. Tačiau buvo neįmanoma iš karto atnaujinti pamaldų, kadangi Šventykla buvo išniekinta. Pirma reikėjo pašalinti joje sustatytas graikų dievų skulptūras, po to įžiebti didelį septinšakį aliejinį šviestuvą – menorą, kuri turėjo Šventykloje degti nuolat. Talmudas pasakoja, kad graikai sudaužė visus Šventykloje buvusius indus su tyru aliejumi, ir sukilėliai rado tik vieną nedidelį užspauduotą ąsotėlį, kurio aliejaus užtektų vos vienai dienai, tuo tarpu naujam ritualiniu požiūriu švariam aliejui pagaminti ir jam atgabenti iš Galilėjos į Jeruzalę prireiktų ne mažiau kaip savaitės. Vis dėl to Makabiečiai nusprendė nedelsti ir įžiebė menorą naudodami to vienintelio ąsotėlio aliejų. Anot Talmudo, atsitiko stebuklas: menora degė aštuonias dienas ir nė akimirkai nebuvo užgęsusi, o per tą laiką buvo atgabenta nauja aliejaus partija. Šiam stebuklui prisiminti išminčiai nutarė minėti Chanuką, aštuonių dienų Šventyklos pašventinimą. Chanukos metu naudojami specialūs, ne įprastas septynias, o aštuonias šakas turintys šviestuvai, kurie ir buvo pavadinti chanukijomis. Išminčiai diskutavo, kaip dera uždegti chanukijos ugneles. Mokytojo Šamajaus šalininkai teigė, kad pirmąją dieną įžiebiamos visos aštuonios žvakės arba aliejaus indeliai, o paskui kas vakarą viena ugnelė užpučiama. Tai simbolizavo vis mažėjantį šventės dienų skaičių. Bet ilgainiui įsigalėjo kito didžiojo mokytojo, humanisto Hilelio nuomonė: pirmą dieną uždegama pirmoji žvakė, o po to kas vakarą įžiebiama vis po vieną, kol aštuntą dieną dega visos. Tokiu būdu švenčiant šviesos ir džiaugsmo ne mažėja, o didėja.

Nors Jehudos Makabio ir jo bendražygių karinės pergalės yra gerai atsimenamos, žydų tautinėje sąmonėje Chanuka išliko pirmiausia ne kaip karinis laimėjimas, bet kaip dvasinė pergalė: tikėjimo – prieš jėgą, šviesos – prieš tamsą, judaizmo – prieš jo nekentėjus, monoteizmo – prieš pagonybę. Chanuka reiškia ne tik Šventyklos atnaujinimą, bet ir tautos dvasinį atkūrimą. Kartu su religine laisve žydų tauta atgavo ir politinę nepriklausomybę. Po ilgos istorinės pertraukos Judėjoje vėl atsirado karalių. Jie kilo iš Chašmonitų dinastijos. Tai buvo tautos išrinktieji, valdovai, kuriais pasitikėjo žmonės, nes manė, kad išlaisvinimo karui juos įkvėpė pats Dievas. Chanukos metu rečituojama padėkos malda apie šventės turinį ir prasmę sako: „Viešpatie, vedamas Savo gailestingumu užtarei savo žydų tautą nelaimių gadynės metų. Vedei į mūšį, vadovavai teismui ir atpildui. Atidavei stiprius į silpnųjų rankas, gausius – mažam būreliui, nedorėlius – tyriems, nusikaltėlius – teisuoliams, bedievius – Toros sekėjams. Sau sudarei didįjį ir šventą vardą, o Tavo tautai, žydams, suteikei išvadavimą ir išgelbėjimą po šią dieną“. O žinomiausia Chanukos liturginė daina vadinasi „Dievas - mano išgelbėjimo tvirtovė“. Taigi, nors Chanuka nėra Toroje aprašyta šventė, Torą tikėjusi ir vykdžiusi tauta ją įprasmino kaip Dievo dalyvavimo žydų istorijoje išraišką ir įtraukė į religinių švenčių kalendorių šalia kitų svarbių atminimo dienų.

Dr. Lara Lempertienė,

Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo departamento Judaikos tyrimų centro vadovė


Iliustracijos: 1. Aštuonios Chanukos žvakės. Nuotraukos šaltinis: pixabay.com;

2. Skelbimas apie Chanukos balių Vilniaus dienraštyje Tog 1937 11 30. Žadami šviesos efektai ir šokiai iki paryčių. Lietuvos nacionalinė biblioteka;

3. Ewa Pohlke. Chanukos atvirukas. Iš L. Lempertienės asmeninio archyvo.



139 peržiūros0 komentarų
bottom of page