top of page
Ieškoti
  • Writer's picturevilniusjews

Aleksandras Livontas: "... ugdę mumyse menų pasaulio žavesį"




Šias metais daug kalbėsime apie Aleksandrą Livontą - muziką, smuiko virtuozą, iškilų pedagogą. Ir ne tik todėl, kad būtent 2024-jų lapkričio 12 d. sukanka lygiai 50 m., kai jo netekome. (Šių metų rudenį žydų bendruomenės "Vilnius - Lietuvos Jeruzalė" rūpesčiu - ir finansiniu, ir organizaciniu - Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje bus iškilmingai atidaryta A. Livontui skirta memorialinė lenta). Prisiminti A. Livontą turėtume dar ir todėl, kad jo kūrybinė veikla - tiek koncertinė, tiek pedagoginė - yra neatskiriama Lietuvos kultūros dalis. Be tokių figūrų kaip A. Livontas ir Olga Šteinberg neįmanoma suvokti XX a. antrosios pusės lietuviškos muzikinės kultūros raidos, įvertinti jos šiandienos perspektyvos.

Jūsų dėmesiui siūlome puikios Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės monografijos „Iškilūs XX a. Lietuvos atlikėjai ir pedagogai: Aleksandras Livontas ir Olga Šteinberg“ ištrauką, iš kurios galima susidaryti įspūdį apie A. Livonto asmenybę, pamatyti didžiojo menininko, pedagogo žmogiškąsias savybes.



           [...] "A. Livontas stebėjo visuomenės gyvenimą ir kritiškai vertino muzikinio gyvenimo problemas. 1971 m. išsakyti jo žodžiai  Lietuvoje aktualūs ir XXI amžiuje.

            Kalbėdamas apie kompozitorių kūrybą sakė: “Ne vienas naujas kūrinys rodo, kad dažnai kūrybos šiuolaikiškumu norima vadinti techniškai taikomų kompozicijos priemonių rinkinį. Todėl ir kūrinys tampa tų naujausių priemonių rinkiniu, kas savaime neįkūnija nei gilesnės minties, nei tikro išraiškingumo, nei emocinės raiškos, - paties svarbiausio. Kodėl taip yra? Manau, kad taip pasireiškia ne tik profesinės meistrystės stoka, bet ir visiems žinoma kompozitorių izoliacija nuo aktualios muzikos […]” 

            Priminė dar šiandien matomą klasikinės muzikos propagandos problemą: per menką jai skiriamą dėmesį spaudoje, televizijos ekranuose, radijo laidose, plokštelių, natų, knygų leidyboje, švietimo sistemoje.

            “Muzikos propaganda nepakenčia betvarkės ir atsitiktinumų. Ja privalo užsiimti aukštos asmeninės kultūros, didelės erudicijos kompetentingi profesionalai, talentingi, savo darbo prasme suinteresuoti ir ja tikintys žmonės. Ir, aišku, turintys nepriekaištingą skonį. […] Propagandos problemos - tai mūsų respublikos, kompozitorių, atlikėjų, koncertinių organizacijų prestižo klausimai”. 

Didžiausią savo gyvenimo prasmę A. Livontas regėjo muzikos lauke. Buvo pastabus, matė kolegų kivirčus, kartais sarkastiškai pasišaipydavo: “Ar tu nejauti, kad elektros srovė per kojas teka? Ne? Pažiūrėk, ten du profesoriai stovi ir problemas sprendžia...“ Savitai sprendė savąsias. Kažko susikivirčijo su Meno  mokyklos vadovybe. Direktorius D.Trinkūnas, tolerantiškas žmogus, nesugebėjo nuraminti. Parašė oficialų laišką, patvirtinantį, kad mokykloje nuo 1948 m. spalio 1 d. dirbantis pedagogas „Nuo 1963 rugsėjo mėn. dėst. A.Livontas atsisakė imti jam priklausantį atlyginimą. Pažymėjimas duotas asmeniškai prašant“.  

            Konfliktą tikriausiai išsprendė, tačiau su D.Trinkūnu pradėjo sveikintis tik 1974 metų vasarą Uljanovske... Gal per ilgai užsiliko susikaupęs įtūžis, atsipalaiduoti neturėjo laiko. Negalėjo jo atsikratyti, nes aplinkui matė daug netiesos, nevilties ką nors pakeisti. Nemokėjo pakeisti kovos būsenos. Tokiam draugui  –  Baliui Dvarionui ėmė ir sarkastišku tonu parašė laišką: „Aš Jums rašau, nes noriu išreikšti dėkingumą už gautą gyvenimo pamoką. Tai, ką pamačiau, supratau, kad Jūs tenorėjote pasinaudoti mano redakcija neminint mano vardo. Ir Jūsų ranka klavyre parašyta dedikacija buvo neapgalvotas ir nenuoširdus faktas. [...] Vis tai todėl, kad Maskvoje spausdinto B. Dvariono Koncerto tituliniame  puslapyje tą dedikaciją pamiršo iš klavyro perkelti į partitūrą... Išsiaiškino. Atleido.

            Maskvos redakcijose dirbę pažįstami prašydavo parengti naujų kūrinių smuikui redakcijas spaudai. A. Livontas buvo užsispyręs jas parengti taip, kad galėtų lietuviška muzika plačiai skambėti. Bet jam už darbą leidėjai nesumoka! Ir vėl kažkoks konfliktas...

            Laiškas leidyklos „Muzyka“ Leningrado skyriaus direktoriui. „Gerbiamas draugas direktoriau, 1964-1965 metais ne kartą kreipiausi į leidyklą prašydamas apmokėti mano kūrybines lietuvių kompozitorių kūrinių smuikui redakcijas: S.Vainiūno Trio (spausdinta 1963 m.), A.Račiūno Sonatina smuikui ir fortepijonui (spausdinta 1963 m.), E.Balsio keturi fragmentai iš baleto Eglė žalčių karalienė (spausdinta 1964 m.), A.Račiūno Sonata fantazija smuikui solo (spausdinta 1964 m.), S.Vainiūno Koncertas smuikui ir orkestrui (spausdinta 1965 m.)…” Surašė visa prašymų apmokėti istoriją.

            Kaip nepyksi dėl tokios neteisybės: “negalime apmokėti, nes…leidykla jums to nepavedė daryti! Nurodykite taktus, kuriuos jūs redagavote!“. Koks pasityčiojimas iš žmogaus, kuris faktiškai yra kūrinių bendraautorius...

            Katarsis scenoje tapo jo natūraliu būdu atsikratyti vidinio įtūžio, nuraminti dvasią. Gal todėl visi jo muzikiniai išsikalbėjimai buvo iki kraštutinumo įaudrinti, gyvi aistringų, kandžių tik kartais ištrūkstančių poetinių monologų proveržių. A. Livonto vidinė įtampa atlėgdavo kandžiai pokštaujant, gal pieštuku šaržuojant. Tuose raiškiuose piešinukuose  –  užkoduotas santykis su žmonėmis. Emocijos, kaip žinia, veikia visą žmogaus kūną, visas jo sistemas  –  smegenis, širdį, autonominę nervų, hormonų sistemą, jausmus. Joms peržengus ribą sutrinka visa organizmo vidinės aplinkos dinaminei pusiausvyrai palaikyti svarbi endokrininė sistema, kuri kartu su nervų sistema užtikrina darnią organizmo veiklą. Smegenų sistemoje slypintys skausmingi prisiminimai, neigiami išgyvenimai visą gyvenimą gali provokuoti pyktį. Tai – žmogaus esatį griaunančios emocijos. Jos paskatina priimti neapgalvotus, dažnai spontaniškus sprendimus.

            Namuose A. Livontas apsiribojo tik būtinomis spręstinomis kasdienėmis problemomis. Nervindavosi negalėdamas pataisyti čiaupo ar nuveikti kitokių smulkių namų ūkyje būtinų darbų. Kviesdavosi pilietį, tuomet dar jauną vyrą, kuris tokį namų ūkį prižiūrėjo. Po daug metų nepamiršo užsakovo, pasakojo įvairias humoristines istorijas.

            Širdyje Aleksandras Livontas buvo širdingas, suprato, kur ir kada reikia savo mokiniams studentams padėti. Štai, konservatorijos vadovybė specialybės dėstytojui pasakė, kad jo studentas Kazys Pulokas iš konservatorijos šalinamas todėl, kad asmens dokumentuose, autobiografijoje nenurodė, reiškia  –  slėpė savo socialinę padėtį. Mat jo tėvas prieškaryje tarnavo policijoje, mamai priklausė 15 hektarų žemės. Sirgo, o apie 1944 m. ištremtą tėvą žinių nebuvo. A. Livontas net nesusimąstęs apie jam gręsiančias pasekmes, skubiai ėmė ginti tremtinio, „nepatikimo“, policijoje dirbusiojo vaiką. „Jis gabus, labai geri daviniai, labai nori mokytis, svajoja tapti muzikantu. Kaip galima išvaryti tokį tarybų šalies jauną kadrą?..“ ir t.t. K. Puloką išgelbėjo. Tapo smuikininku, ilgai grojo Radijo simfoniniame, Lengvosios muzikos orkestre.

            Globojo ir sunkiai besiverčiantį Nepriklausomos Lietuvos mokytojos vaiką Kazį Trečioką. Su B. Dvarionu sutardavo ir rasdavo savo auklėtiniams vietą orkestre. Sunkiai vertėsi smuikininkas Romas Kuprevičius. Ir jam stengėsi padėti. Gal todėl tiek daug orkestre grojo jo mokinių?

            A. Livontas visą gyvenimą daug grodavo pats. Tačiau po ranka namuose, klasėje visada būdavo knyga, populiarus laikraštis „Literaturnaja gazeta“, Lietuvos laikraščiai... Naujienoms buvo smalsus. Livontų šeimos bibliotekoje  –  vertingiausia klasika, Josifo Brodskio, Šolom Aleichemo raštai, Grigorijaus Kanovičiaus knygos. Taigi, pagalvojau, nedemonstravo, bet ir neprarado savo tautinio mentaliteto. A.Livontas linksmai priimdavo tai, kas buvo jam įdomu, kas intriguodavo. Patiko sarkazmas, humoras, įvairias istorijas laisvalaikiu mėgdavo pasakoti. Jam patiko gerai smuikavusios studentės Marytės Neniškytės džiazinis dainavimas. Žemas, atspalviais turtingas balsas, paryžietiška tango atmosfera jam gal kėlė Odesos, jaunystės nostalgišką ilgesį? Klausyti Marytės ėjo ir su savo smuikininkų klase". [...]    

 

 

    

 

52 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską

Comments


bottom of page